"Žalgirio" ir "Vytauto" rungtynėse - pirmoji brolių Lekavičių akistata (komentarai)

L. Lekavičiaus brolis jaunėlio talentą įžvelgė dar vaikystėje  (9) Šeštadienio vakarą „Tete-a-Tete Casino-LKL“ čempionate įvyks itin įdomi akistata. Ir ne tik todėl, kad jame susitiks pergales pirmame ture iškovojusios komandos – Kauno „Žalgiris“ ir Prienų-Brištono „Vytautas“ – bet ir dėl to, kad vienas prieš kitą stos broliai Lekavičiai. 21-erių Lukas atstovauja žalgiriečiams, o 30-metis Linas – iš pelenų pakilti siekiantiems prieniškiams.

Nors ir „Žalgiris“, ir „Vytautas“ pranoko varžovus, broliams sezono startas nebuvo toks, kokio jie tikėjosi: Lukas per 9 minutes pelnė 2 taškus, padarė dvi klaidas ir neatliko nė vieno rezultatyvaus perdavimo, o Linui mačą prieš Panevėžio „Lietkabelį“ teko praleisti dėl traumos.

„Paskutinėje treniruotėje smarkiai susimušiau antakį, kurį teko siūti. Kitą dieną jis ištino ir ta akimi nieko nebemačiau“, – paaiškino vyresnysis Lekavičius.

Bet prieš „Tete-a-Tete Casino-LKL“ čempionus jis žaisti jau galės. Tai reiškia, kad broliai pirmą kartą oficialiose rungtynėse grumsis vienas prieš kitą. Vis tik šios akistatos Linas nesureikšmina.

„Mes su broliu kartu žaidžiame ir vasarą, todėl čia bus eilinės rungtynės. Stengsimės garbingai kovoti, o atsiradus galimybei – ir pasigrumti dėl pergalės. Aikštėje aš tiesiog dirbu savo darbą, o kad kartu lakstys ir brolis – net nelabai pagalvojau“, – šyptelėjo jis.

Apie Rusiją – dviprasmiški prisiminimai

2001 metais, kai Lukui buvo vos septyneri, Linas pakėlė sparnus už Atlanto, kur praleido penkerius metus – jis žaidė JAV mokyklų ir NCAA lygose.

Profesionalo karjerą Lekavičius pradėjo Lietuvoje, 2007-2008 metų sezone atstovaudamas Vilniaus „Sakalų“ komandai. Jau kitais metais jis vėl išvyko iš gimtinės ir legionieriaus duoną rimto Ukrainoje bei Lenkijoje, kol galiausiai atsidūrė Rusijoje, kurioje ir praleido pastaruosius ketverius metus.

„Būdavo labai ilgos kelionės – kaskart į rungtynes reikėdavo skraidyti lėktuvais ar važinėti traukiniais. Bet pati lyga – gera: žaidžia 15 komandų ir lygis gana aukštas“, – prisiminimais dalijosi lietuvis.

Karjerą antroje pagal pajėgumą Rusijos krepšinio lygoje Linas pradėjo vilkėdamas Surguto „Universitet-Yugra“ ekipos marškinėlius, bet jau po sezono persikėlė į Barnaulą. „Altaj Basket“ klube jis buvo tikras lyderis – pirmajame sezone gynėjo statistiniai rodikliai buvo įspūdingi – vidutiniškai 18,7 taško, 8,3 atkovoto kamuolio ir 7,2 rezultatyvaus perdavimo per 13 rungtynių.

Šioje komandoje 185 cm ūgio lietuvis rungtyniavo tris sezonus, o pernai sužaidė net 30 rungtynių, per kurias rinkdavo po 11,3 tšk., po 6,8 atk. kam. ir po 5 rez. perd.

Vis tik vasarą Linas nusprendė grįžti namo ir pasirašė sutartį su „Vytauto“ klubu.

„Norėjau šį sezoną jau žaisti Lietuvoje. Be to, Rusijoje prasidėjo krizė – ženkliai sumažėjo atlyginimai, todėl galimybė išvažiuoti ir žaisti antroje lygoje nebebuvo tokia patraukli. Dauguma klubų jau atsisakinėja legionierių: yra 15 komandų ir daugiausiai 5 legionieriai. Komandos nebeturi galimybių juos išlaikyti“, – apie sprendimą grįžti į gimtinę pasakojo krepšininkas.

Per Rusijoje praleistus metus Liną labiausiai nustebino įsivyravusi trenerių diktatūra.

„Ten labai daug problemų su treneriais. Dauguma jais tampa pažinčių keliu. O dar blogiau, kad jie komandoms vadovauja po 10-20 metų. Lietuvoje treneris kėdėje išsilaiko vos porą sezonų. Kazys Maksvytis „Neptūnui“ vadovavo trejus metus – ir čia jau rekordas“, – ironiškai situacijas šalyse palygino Linas.

Vilniaus „Lietuvos ryte“ savo progos neišnaudojęs Virginijus Šeškus sugrįžo į merdėjančią Prienų komandą ir ryžosi ją vėl prikelti skambioms pergalėms. Vienas jo norų buvo savo sudėtyje matyti ir vyresnįjį Lekavičių.

„Per treniruotes atrodome gana neblogai. Žaidėjai užtikrintai priima sprendimus ir trykšta pasitikėjimu savimi“, – „Vytauto“ ekipos potencialą įžvelgė iš Šialės kilęs žaidėjas.

Dalija patarimus Lukui

Linas, prieš išvykdamas į JAV, atstovavo ir įvairaus amžiaus Lietuvos rinktinėms, su kuriomis iškovojo 19-mečių pasaulio čempionato sidabrą ir 20-mečių Europos pirmenybių bronzą. Vyresniojo brolio pėdomis pasekė ir Lukas, kuris su 1994 metais gimusių vaikinų karta 16-mečių ir 18-mečių Europos čempionatuose nuskynė sidabrą, o 19-mečių planetos pirmenybėse pasidabino bronzos medaliu.

Tiesa, tuomet Lukas dar tūnojo ryškiai spindėjusių Mariaus Grigonio, Tomo Dimšos, Justo Tamulio, Jokūbo Gintvainio ar Deniso Krestinino šešėliuose.

Tačiau sunkiai dirbdamas 180 cm ūgio šilališkis galiausiai sulaukė savojo šanso, kurį išnaudojo su kaupu.

„Atsitiktinumų krepšinyje nėra – viską lemia sunkus darbas. Kiek pažįstu brolį, galiu tvirtai pasakyti, kad jis nusipelno žaisti tiek „Žalgiryje“, tiek Lietuvos vyrų rinktinėje. Jį stebėjau nuo jaunų dienų ir jau tada mačiau, kad jis labai talentingas, turintis puikius individualius sugebėjimus. Treneriams reikėjo šiek tiek daugiau laiko, kad tai įžvelgtų ir galėtų išnaudoti jo potencialą“, – apie jaunesniojo brolio tobulėjimą pasakojo Linas.

Praėjusio sezono pradžioje, „Žalgirio“ komandoje atsiradus skylei gynėjų grandyje, Lukas nepabijo ant jo pečių kritusios atsakomybės ir drąsiais reidais bei kibia gynyba užsitarnavo vietą starto penkete. Toks jaunojo gynėjo ryžtas sužavėjo net tik daugelį krepšinio gerbėjų, bet ir Joną Kalzauską.

„Tete-a-Tete Casino-LKL“ ir LKF čempiono pasaka tęsėsi toliau – nukonkuravęs Žygimantą Janavičių ir Adą Juškevičių, jis kartu su dar 11 geriausių šalies krepšininkų išvyko į Europos čempionatą.

„Ir čempionato metu susiskambindavome – daviau kelis patarimus“, – šyptelėjo Linas. Tačiau debiutantui pirmenybės klostėsi kiek sunkiau – 29-erių Manto Kalniečio pagalbininku tapti turėjęs Lukas trenerio pasitikėjimo daugiausiai sulaukė tik grupės varžybose, o svarbiausias kovas dažniausiai stebėjo nuo suoliuko.

Žalgirietis ant parketo nepasirodė tik pusfinalio mače prieš serbus, o per 8 susitikimus vidutiniškai žaisdavo 9 minutes, tačiau pelnydavo tik po 0,6 taško ir atlikdavo po 1,3 rezultatyvaus perdavimo. Per šiuos mačus Lukas pataikė vos 2 dvitaškius iš 12 ir 1 baudos metimą iš 2, o visi 4 tolimai šūviai skriejo pro šalį.

„Čempionato metu jis man sakė, kad buvo išvargęs: su „Žalgiriu“ sezoną baigė vėlai, po poros dienų išvažiavo su studentų rinktine, o vėliau plušėjo su vyrais. Vasara jam buvo fiziškai sunki“, – pastebėjo Linas.

„Kai kuriais momentais jam pritrūko pasitikėjimo savimi. Bet dabar svarbiausia, kad nenuleistų galvos ir toliau kovotų“, – Luką drąsino vyresnysis brolis.

Anot Lino, Europos vicečempiono įspūdžiai rinktinėje buvo itin įsimintini: „Žaisti jam buvo vienas malonumas – puikiai atsiliepė tiek apie komandos draugus, tiek apie sirgalius“.

Tiki brolio ateitimi

Su Europos čempionato sidabro medaliu į Kauną grįžęs Lukas išvydo itin atsinaujinusią „Žalgirio“ sudėtį – dėl vietos aikštėje jam dabar teks konkuruoti su dviem naujokais – M. Kalniečiu ir 22-ejų kanadiečiu Olivier Hanlanu.

„Dabar daug kas priklausys nuo psichologijos. Šiemet jam vėl reikės įrodinėti, ko yra vertas. Laukia daug darbo ir jis tą supranta. Jeigu jis sėkmingai pasirodys per treniruotis – vėl susigrąžins pasitikėjimą“, – optimistiškai žvelgė Linas.

30-metis žaidėjas krepšinyje pasiekti aukštumų nesitikėjo dėl mažo ūgio. Tačiau jo brolis Lukas, nors ir yra dar žemesnis, įrodinėja, kad net ir krepšinyje centimetrai nėra svarbiausi.

„Būtent tas trūkumas ir stumia jį į priekį. Kai daug kas sako, kad tu negali kažko padaryti, tai tampa papildomu stimulu įrodyti, kad jie klysta“, – nediduko žalgiriečio stiprybės šaltinį atskleidė šilališkis.

Tiesa, brolis įžvelgė ir dar vieną itin svarbią detalę, be kurios Luko progresas nebus įmanomas.

„Aš žinau, kad brolis stengsis iš visų jėgų, bet daug kas priklauso ir nuo trenerių – jie taip pat turi prisidėti prie žaidėjo ugdymo“.

Linas nė neabejojo, kad Lukas vieną dieną taps ir pagrindiniu Lietuvos rinktinės įžaidėju.

„Žalgiryje“ jis įgis reikiamos patirties. Prie to turėtų itin prisidėti ir Šarūnas Jasikevičius, kuris jam duos tikrai vertingų patarimų“, – pokalbį apie jaunesnįjį brolį optimistiška gaida užbaigė „Vytauto“ komandos naujokas.