"Žalgirio" Klubo narys apie komandos palaikymą, išvykas ir meilę "Žalgiriui“"

ŽALNEWS komanda, organizuodama foto konkursą, visai netikėtai sulaukė nuotraukų iš užsienyje gyvenančio Kauno „Žalgirio“ sirgaliaus ir Klubo nario Giedriaus Sipavičiaus, kuris sudomino visą ŽALNEWS komandą bei sutiko pasidalinti įspūdžiais apie žalgiriečių palaikymą, išvykas su komanda.

Giedrius taip pat prižadėjo, kad po kelionės į Malagą sutiks pasidalyti savo įspūdžiais apie rungtynes, miestą ir, žinoma, komandos palaikymo ypatumus būtent šiame Ispanijos mieste.

- Kada pradėjote palaikyti Kauno „Žalgirį“ ir kodėl būtent šią komandą?
- Nuo kada pradėjau palaikyti Žalgirį? Hmm, net sunku ir pasakyti nuo tada ir tada. Tai turbūt savaime užaugo kartu su manimi, kita komanda kaip ir net negalėjo būti. Tai mano miesto komanda (pats esu gimęs bei užaugęs Garliavoje) ir pusę amžiaus buvusi visos Lietuvos komanda, pirmoji Lietuvos komanda. Man buvo gal 7 metai, kai atsimenu, rungtynes, kurios gal ir buvo pirmosios, kurias pamenu. Kažką veikiau, greičiausiai žaidžiau kambariuose, kai išgirdau kokį tai šurmulį kambaryje, kur įprastai būdavo televizorius. Aišku, man buvo labai smalsu ir aš atėjau pasižiūrėti pro praviras duris. Vyko krepšinio rungtynės. Tėvai ir dar keli žmonės karščiavosi, garsiai šūkaliojo, mojavo rankomis, keiksnojosi. Dažnai pasigirsdavo frazės: „Nu, Saboni“ arba „Davai, Žalgiri“. Nelabai galėjau susigaudyti, kuris Žalgiris ir kuris Sabonis (vėliau girdėjau, kad „Saboniui tik 17 metų, o kaip žaidžia...“). Surizikavau paklausti ,kaip čia viskas yra ir gavau nepasitenkinimo bangą, buvau išvytas laukan žaisti (ko paprastai reikėdavo maldauti).  Nusivylęs ir neturėdamas ką veikti sliūkinau aplinkui daugiabučių namus, gatvės buvo absoliučiai tuščios. Buvo, spėju, ruduo. Prie vieno daugiabučio balkonų išgirdau triukšmą, kuris skambėjo taip: „Jėėėėėėėėėėė.....“. Palindau po balkonu ir galėjau klausytis kaimynų žiūrimas rungtynes, su visais keiksmažodžiais. Kiek pamenu iki pergalės tada truko labai nedaug, visi liko pikti  Tai štai kokios buvo pirmosios rungtynės tarp Žalgirio ir manau, kad CSKA, rungtynės, kurias atsimenu. Nuo tada gal ir tapau „Žalgirio“ sirgalium, tiktai pats to dar net neįtariau...

- Kurios rungtynės buvo pirmosios Jūsų gyvenime? Kokie įspūdžiai pirmąsyk pamačius gyvai žaidžiantį „Žalgirį“?
- Sporto halėje stebėjau „Žalgirio“ rungtynes daug vėliau, po 1999 metų triumfo, gal 2002 metais. Sunki finansinė situacija neleido  to anksčiau įgyvendinti. Pažįstamas krepšininkas „suveikė“ kelis bilietus visai netoli nuo aikštelės. Anksčiau esu buvęs Sporto halėje, kai vykdavo koncertai ar šokiai, ir ji man atrodė tokia didžiulė, bet dabar nepasirodė tokia didelė. Aišku man tai buvo didžiulis įspūdis, nežinau kodėl, šiurpuliai ėjo per visą kūną. Mintyse sukosi: „Aš, sėdžiu Sporto halėje ir stebiu „Žalgirį“..., kažkas nepaprasto“. Džiaugėmės pergale...

- Įsimintiniausia išvyka palaikant komandą? Kodėl?
- Gyvenimas užsienyje, atrado kelius į finansus, atsirado daug daugiau galimybių kelionėms, o tada ir užsisuko sirgaliaus motoriukas, kuris ir krizės metu vis dirba. Kai būnu Lietuvoje visada stengiuosi nueiti į „Žalgirio“ rungtynes, jeigu tuo metu jos vyksta. Gyvenant užsienyje lengviau yra nuvažiuoti palaikyti savo komanda žaidžiančią svetur, nes čia ir bilietai skrydžių pigesni, ir rungtynių vieta arčiau negu Lietuvoje gyvenantiems sirgaliams.

„Žalgirio“ sirgalių rungtynėse išvykoje būna mažai, nepalyginsi su su Kauno sporto hale, palaikymas silpnesnis, todėl ir komandai sunkiau žaisti. Reikia palaikymo. Dėl šitų priežasčių, manau ir vykstam mes, užsienyje gyvenantys. Dažniausiai, beveik visur, keliauju su bendraminčiu ir bendradarbiu, senu savo draugu, taip pat „Žalgirio“ Klubo nariu. Mes su juo buvom,e net ir į Kiniją nusimaišę su Lietuvos rinktine.

Kai keliavau į Vašingtoną palaikyti „Žalgirio“, teko tai daryti vienam, nes draugas neturėjo vizos. Buvo labai įspūdinga, tikriausiai tai viena įspūdingiausių kelionių, palaikant „Žalgirį“. Sukontaktavus su Amerikoje esančiais lietuviais, kurie irgi organizavosi kelionę iš Čikagos į Vašingtoną, trijų dienų kelionė tapo labai lengva. Susirinko gal per du ar tris tūkstančius lietuvių. Draugiški, „doleriniai“ lietuviai. Visam gyvenimui liks neišdildomi prisiminimai. Ačiū, Amerikos lietuviams.

Dažnai bandom suburti ir daugiau bendraminčių, kad didesnis palaikymas būtų, bet tai labai sunku. Sunkiai sekėsi ir su kelione į Nancy, 2008 metais, susiorganizavome beveik pilną autobusą žmonių, kurie norėjo vykti, bet... Kai atėjo laikas rinkti pinigus, likome tik nedidelė grupelė, kuri į Prancūziją nuvyko su dviem lengvosiomis mašinomis.

- Su kokiomis problemomis teko susidurti keliaujant palaikyti žalgiriečių?
- Kelionėse sunkumų daug nebūna, gal dėl to, kad esu nepataisomas optimistas (kai kurie taip sako). Dažniausiai kas trukdo keliauti, tai žinoma pinigų stygius. Bilietų į rungtynes visada atsiranda (ne Kaunas, kad perkimšta salė būtų), kartais net į geriausias vietas patenkam. Bilietai nekainuoja daugiau nei 20 eurų Europoje. Su viešbučiais irgi problemų nebūna (ne koks tai pasaulio ar Europos čempionatas). Gal pagrindinė problema - pergalių stygius. Bet nuotaiką taisome aplankydami vietines grožybes, kas ir belieka...

- Kokiais būdais palaikote komandą? Dainuojate dainas, tiesiog žiūrėte rungtynes? Koks būdas priimtiniausias?
- Palaikymo būdai... Hmm, neesu tas kur mėgsta sėdėti vienoje vietoje ir stebėti ramiai ar neramiai rungtynes, tai jau tikrai. Dažniausiai, mano mėgstamas būdas, plėšyti gerklę, kiek leidžia plaučiai. Visada neprašneku po rungtynių. Kai puola „Žalgiris“ skanduoju ar tai „Žalgiris“ ar tai „Kaunas“, „Lietuva“, dainuoju pačias populiariausias lietuvių sirgalių dainas, kaip: „Ant kalno mūrai“. Labai norėčiau, kad prieš pat išmetant kamuolį (kiekvieno kėlinuko pradžioje), visi sudainuotų „Šiandien Žalgiris laimės...“, ir visa gerkle, kad kaip griausmas eitų per salę. Na, čia aišku svajonės... Kai ginasi „Žalgiris“, aišku, kad išvest iš pusiausvyros priešininką reikia daryti kurtinantį triukšmą, ką ir labiausiai darau, naudojant visas įmanomas priemones. Aišku būna, kad salė aptyla, tada bandau užvesti savus raginimu „Darom triukšmą“. Dėl to po kelių sezonų, daugelis mane žino ir vadina „Triukšmu“. Bet, kaip sakoma: „Vienas lauke - ne karys“. Kartais dėl per mažo sirgalių kiekio ir triukšmo skandavimo nesigirdi. Liūdna...

- Gyvenate užsienyje, tačiau esate „Žalgirio“ Klubo narys. Kodėl įstojote į Klubą ir kaip jį vertinate?
- Klubo narystės klausimas manau labai aišku, viską ką parašiau prieš tai, tai ir sudaro narystės priežastis. Kaip tik perskaičiau apie galima narystę, tą pačią dieną jau buvo užpildytas prašymas. Tas pats ir apie sertifikatų išdavimus, net nesusimasčiau apie finansinę savo būklę, nors tada ji buvo tikrai sunki. Baimė, kad gali pražūti „Žalgiris“, buvo stipresnė. Nežinia, ar tie sukaupti pinigėliai kiek nors gelbėjo situaciją ar ne, bet garbė buvo prisidėti prie projekto. Narių Klubas, tai mano nuomone turėjo būti įsteigtas jau keliolika metų atgal, netgi manau, jei jis būtų steigtas 1999 metais, tai narių turėtume gal net ir kelias dešimtis tūkstančių, o ne per du šimtus. Na džiugu, kad apskritai kažkas pasikeitė šia linkme.

- Kokias šalis dar planuojate aplankyti šį sezoną su „Žalgiriu“?
- Pažadu pasimatyti su „Žalgirio“ fanais ir sirgaliais Malagoje. Jau nusipirkę bilietus, viešbučiai rezervuoti. Keturi iš Londono ir du sirgaliai iš Lietuvos (per Londoną) keliaus vasario 10-ą, prarėkti gerkles už mylimą komandą. Vėliau, kas neįtikėtina, gal ir į Graikiją, o gal net ir į patį Paryžių. Dar neplanuojam, bet jeigu tik taip susiklostys, kad pateksim į ketvertą, tai žinoma aš ten būsiu!