Pirmiausia žmogus, o tada – treneris: Lietuvos krepšinio legendos šiltai išlydi Garastą (prisiminė humoro jausmą)

Legendiniai Lietuvos krepšininkai trečiadienį pasaulį palikusį trenerį Vlada Garastą visų pirma prisimins kaip žmogų, į kurį galėdavo atsiremti ir kuris savo humoro jausmu išsklaidydavo bet kokį nuovargį, rašo "Delfi Sportas".

V. Garastas mirė eidamas 95-uosius metus, tą patvirtino asociacijos „Lietuvos krepšinis“ prezidentas Mindaugas Balčiūnas.

„Skaudi netektis, gerbiamo trenerio netekome naktį, tą patvirtino šeimos nariai“, – teigė M. Balčiūnas. 

V. Garasto netektis netikėtai užklupo Valdemarą Chomičių – jis dar planavo aplankyti trenerį, nuolat su juo bendravo.

„Paskutinį kartą bendravome maždaug prieš mėnesį. Žinojome, kad jam padarė operaciją, norėjome šiomis dienomis jį aplankyti, bet nespėjome.. Šiandien sportuodamas Panemunėje sutikau Rimą Kurtinaitį – jis ir man pasakė. Labai netikėta. Žinojome, kad ligoninėje ir sunkiai atsigauna, bet tikrai negalvojome, kad gali mus palikti“, – „Delfi“ sakė V. Chomičius.

Jie kartu krepšinio arenose kovėsi daugybę metų – dešimtmetį Kauno „Žalgiryje“, vėliau SSRS ir Lietuvos rinktinėse, su pastarąja iškovoję medalius olimpinėse žaidynėse ir Europos čempionate.

„Nereikia klausti, kaip prisiminsime jį – tai nepamirštami dalykai. Kartu praleidome tiek gyvenimo metų, kartu tiek visko laimėta, kentėta, treniruotasi.. Po visų tų krepšinio batalijų, kai baigėme karjeras, mes nuolat bendravome, susitikdavome, matydavomės. Vienas kitą palaikėme nuolat.

Visada atsiminsiu, kad pratybų metu jis – treneris, o poilsio metu – žmogus. Kuris pakeldavo nuotaiką, pasakydavo kokį anekdotą. Jis leido žmonėms atsiskleisti – jo komandoje būdavo gera būti, visada su noru eidavome treniruotis. Jis suprasdavo, palaikydavo, dažnai važiuodavome į stovyklas, užsukdavau pas jį į namus ir kartu važiuodavome į Druskininkus“, – kalbėjo V. Chomičius.

Vyras visada prisimins V. Garasto humoro jausmą.

„Pamenu, bėgome, bėgome ir sakome, kad daugiau mes nebegalime. Treneris sako palaukite, turiu jums dalykų papasakoti – greitai suskėlė anekdotą ir klausia, kaip dabar jaučiamės. Viskas pasimiršo ir bėgam toliau. Buvo momentas, kai į komandą atėjo psichologė ir visi kartu darėmė pratimus, žygiavome, o jis žiūrėjo ir sako: galvojate, kad tai mums padės? Jam sako, kad tikrai padės. O jis – jeigu mes bėgame, o priešininkas nebegali, kur dar mums padėti reikia? Šitą frazę labai gerai prisimenu“, – šyptelėjo V. Chomičius.

Šiltai kaip žmogų jį prisimins ir kita šalies krepšinio legenda Sergejus Jovaiša, taip pat skynęs istorines pergales „Žalgiryje“, SSRS ir Lietuvos rinktinėse.

„Pirmas jo atėjimas į „Žalgirį“ buvo lyg šeimos užpildymas, šeimos galva ir tėvas. Jį taip nuo pradžių ir vadinome. Svarbiausia savybė buvo gebėjimas suvienyti, ramiai pasikalbėti, įteigti žaidėjams, ko jiems trūksta, kaip reikia siekti pergalių. Tai buvo žmogus, kuris išliks krepšinio metraščiuose.

Jis turėjo gyvą humoro jausmą. Mokėjo bendrauti su žmonėmis, jautė, kada jiems reikia vieną ar kitokį žodį pasakyti, kartais tas žodis buvo nuspalvintas šypsena. Tai padėdavo, nuimdavo įtampą.

Man įsiminė jo reakcija prieš laukiančias sunkias rungtynes – ateidavo ir pasakydavo: jaučiu, kad šiandien laimėsime. Tai kažkaip tą įtampą išsklaidydavo“, – „Delfi“ kalbėjo S. Jovaiša.

Jo teigimu V. Garastas buvo laisvesnio krepšinio šalininkas, kuriame nebuvo per daug taktikų, bet tai veikė.

„Atėjus iš regiono daug negalėjai atsinešti, juk tais laikais buvo sunku rasti šaltinių, iš kurių gautum naujausių žinių. Mes su V. Garasto bagažu judėjome labai sėkmingai. Jis sugalvojo paprastus derinius, jie veikdavo vien dėl to, nes jis įtikindavo, jog jie – geriausi. Jis yra sakęs, kad gali mums sugalvoti ir šimtą derinių, bet kas juos įvykdys? Geriau keli, bet gerai išpildyti. Šiuolaikiniais masteliais jis nebuvo korifėjus kaip Šarūnas Jasikevičius ar Jonas Kazlauskas, bet mokėjo išnaudoti geriausias žaidėjų savybes, turėjo intuiciją ir tai nukaldavo pergales“, – vertino S. Jovaiša.

Šarūnas Marčiulionis dėl užklupusio gerklės viruso negalėjo pasidalinti prisiminimais, bet vienu sakiniu įprasmino V. Garasto svorį Lietuvos krepšinio istorijoje

„Vladas Garastas visada buvo ir bus minimas kartu su skambiausiomis Kauno „Žalgirio“ pergalėmis ir Tautos atgimimu“, – rašė jis.

Vlado Garasto karjera

V. Garastas – Barselonos (1992) ir Atlantos (1996) olimpinių žaidynių prizininkas, jo vadovaujama Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė iškovojo olimpinius bronzos medalius, Europos vicečempionas (1995).

Klubiniame krepšinyje 1979-1989 m. vadovavo Kauno „Žalgiriui“, su kuriuo šalies krepšinio gerbėjus džiugino pergalėmis TSRS pirmenybėse.

Nepriklausomybės metais V. Garastas vadovavo Kauno „Atletui“ (1994-1996), Alytaus „Alita“ (1996-1998) komandoms. 1995–2003 metais užėmė Lietuvos krepšinio trenerių asociacijos prezidento postą, o 2003–2011 m. vadovavo Lietuvos krepšinio federacijai ir ėjo prezidento pareigas. 

Vlado Garasto kelias į krepšinį

Vaikystėje V. Garastas žaidė futbolą, krepšinį, dalyvavo lengvosios atletikos varžybose, atstovavo Biržams Lietuvos moksleivių spartakiadose.

Iš Biržų kilęs V. Garastas savo sportinį kelią pradėjo kaip krepšininkas. 1952–1955 m. žaidė Kauno „Žalgirio“ komandoje. Nuo 1956 m. Biržuose dirbo treneriu. 1971–1978 m. dirbo Biržų vaikų ir jaunimo sporto mokyklos direktorius, treniravo rajono krepšinio rinktinę, Lietuvos moksleivių rinktines.

Vlado Garasto laimėjimai

Jo treniruojamas Kauno Žalgiris SSRS vyrų krepšinio čempionatuose laimėjo 3 kartus aukso (1985–1987), 5 kartus sidabro (1980, 1983, 1984, 1988, 1989) medalius, pelnė Tarpžemyninę Viljamo Džonso taurę (1986).

V. Garastas Lietuvos krepšinio rinktinėje turėjo du etapus. Pirmasis įvyko 1980-1988 m. laikotarpyje, o antrasis – 1992-1997 m. Į šį laikotarpį įsiterpia SSRS krepšinio rinktinės treniravimas, su kuria V. Garastas iškovojo Europos čempionato bronzą (1989 m.) ir pasaulio čempionato sidabrą (1990 m.).

Su Lietuvos rinktine V. Garastas iškovojo net tris medalius. 1992 ir 1996 m. buvo pelnyti bronzos apdovanojimai Barselonos ir Atlantos olimpinėse žaidynėse. Taip pat buvo iškovotas sidabro medalis Europos krepšinio čempionate (1995 m.).