Rinktinės trenerio paieškose - atbaidyti kandidatus galinčios aplinkybės

Į pasaulio čempionato ketvirtfinalį Lietuvos rinktinės nenuvairavęs, o po jo priėmęs ryžtingą sprendimą ir iš vyriausiojo trenerio posto pasitraukęs Dainius Adomaitis Lietuvos krepšinio federacijai (LKF) užkrovė nelauktą problemą.

Dviejuose turnyruose iš eilės sėkmės nepasikinkęs ir už aštuntuko borto likęs 45-erių šakiškis tapo pirmuoju nacionalinei komandai vadovavusiu specialistu, taip ir nesudalyvavusiu olimpinėse žaidynėse, rašo Alfa.lt.

Visi kiti penki treneriai bent po kartą olimpiadose Lietuvos rinktinei vadovavo – Vladas Garastas (1992 ir 1996 m.) ir Jonas Kazlauskas (2000 ir 2016 m.) tą darė dukart, o Antanas Sireika (2004 m.), Ramūnas Butautas (2008 m.) ir Kęstutis Kemzūra (2012 m.) – po kartą.

Tai labiausiai sietina su olimpiniais ciklais – paprastai rinktinės planai formuojami ketveriems metams, o jų finišas pasiekimas sulig olimpinių žaidynių pabaiga.

Be to, Lietuvos rinktinė dažniausiai sėkmingai pasirodydavo čempionatuose, vykdavusiuose likus metams iki olimpiados – 2003 m. jie tapo Europos čempionais, 1995 ir 2015 m. – vicečempionais, 2007-aisiais iškovojo bronzą ir tik 1999 ir 2011 m. krito ketvirtfinalyje, nors vėliau ir išsikovojo teisę varžytis olimpinėse žaidynėse.

Tad ir treneriams po gerų pasirodymų nebuvo būtinybės trauktis iš užimamų pareigų – visi jie pratęsė savo darbus ir iki olimpinių žaidynių, o didžioji dalis – ir po jų.

Toks turėjo būti ir D. Adomaičio kelias – iš karto po 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių vyr. treneriu paskirtas specialistas sutartį su LKF turėjo iki pat 2020 m. vasaros, kuomet teoriškai darbus būtų turėjęs baigti ne tik jis, bet ir federacijos vadovybė – būtent ateinančią vasarą baigsis antroji LKF prezidento Arvydo Sabonio kadencija.

Natūralu, kad jo pareigas perėmęs žmogus greičiausiai pasitikės ir kitu generaliniu sekretoriumi, tad vietos federacijoje gali nelikti ir ne vienerius metus joje jau dirbančiam Mindaugui Špokui, o atėjusi nauja vadovybė rengtų naują rinktinės trenerio konkursą ir verstų naują puslapį nacionalinės komandos istorijoje.

Vis dėlto D. Adomaičio sprendimas atsisakyti dar metus galiojusios sutarties LKF įvarė į netikėtą situaciją – pirmą kartą šalies krepšinio istorijoje Lietuvos rinktinė be trenerio liko likus mažiau nei metams iki olimpinių žaidynių.

Šis faktas neabejotinai apsunkins naujojo komandos vairininko paieškas. Jei ankstesniais kartais prie rinktinės vairo stodavę specialistai galėdavo tikėtis joje išdirbti bent trejus ar ketverius metus, tai dabar treneriai tokios garantijos neturės ir turės susitaikyti su mintimi, jog jų darbai gali būti baigti dar 2020-ųjų vasarą.

Maža to, ant D. Adomaičio „karštąja“ pavadintos kėdės naujasis treneris sėstų itin didelio spaudimo metu – prieš pat olimpines žaidynes, Lietuvos rinktinei neturint garantuotos vietos Tokijuje.

Per nepriklausomybės istoriją dar nė vienų (iš septynių) žaidynių nepraleidę lietuviai nepateko tarp dviejų geriausių Europos komandų pasaulio čempionate ir liko be tiesioginio bilieto į olimpiadą, tad dėl teisės varžytis prestižiniame turnyre turės kovoti ateinančią vasarą vyksiančiose olimpinėse atrankose.

Kadangi jos greičiausiai bus rengiamos birželio pabaigoje (preliminariai – birželio 23-28 dienomis), naujasis treneris turės vos kelias savaites susipažinti ir paruošti komandą svarbiausiam metų turnyrui. Jei Lietuvos krepšinio lygos (LKL) sezoną paankstinti dar galima, tai stipriausių Europos lygų ir NBA kovos gali baigtis tik birželio pirmoje pusėje, tad Lietuvos rinktinės kandidatai į stovyklą negalės rinktis anksčiau nei pirmosiomis vasaros dienomis.

Būsimajam rinktinės treneriui gali tekti dorotis ir su problema, trukdžiusia ir D. Adomaičiui – naująja FIBA „langų“ sistema, kai sezono metu rinktinės turi žaisti atrankos į čempionatą rungtynes.

Nors per artėjantį sezoną tokių „langų“ bus tik vienas (vasarį), klubą treniruojančiam strategui net ir jis gali sukelti pakankamai daug rūpesčių.

Jei D. Adomaitis, dirbantis Vilniaus „Ryte“, kelis rinktinės žaidėjus treniravo klube, o likusius galėdavo sukviesti į treniruočių stovyklą tame mieste, kuriame gyvena, tai užsienyje ar, dar blogiau, Eurolygoje dirbantiems treneriams gali iškilti gerokai daugiau nesklandumų.

Įvertinus visas aplinkybes, akivaizdu, kad rinktinei geriausias būtų sistemą ir žaidėjus pažįstantis bei darbo klube neturintis specialistas, o toks Lietuvos krepšinio padangėje šiuo metu yra tik vienas – dusyk rinktinei jau vadovavęs J. Kazlauskas.

Pusantrų metų be darbo esantis šalies „krepšinio profesorius“ neabejotinai sulauks A. Sabonio ir M. Špoko prašymų sugrįžti prie rinktinės vairo, bet viskas priklausys nuo jo paties.

Neigiamo J. Kazlausko atsakymo atveju, federacijos atstovai greičiausiai mėgintų įkalbėti prie rinktinės vairo grįžti D. Adomaitį arba ryžtųsi kviestis praeityje J. Kazlauskui rinktinėje talkinusį, o pastaruosius ketverius metus Šarūnui Jasikevičiui Kaune asistuojantį Darių Maskoliūną. Jis, nors ir dirba Eurolygos klube, jame užima padėjėjo vaidmenį, tad gavęs galimybę vadovauti nacionalinei komandai greičiausiai nebūtų stabdomas „Žalgirio“ vadovų ar paties Šaro.

Į rinktinės trenerio darbą pretenduoti gali ir dar bent keli kandidatai, tačiau akivaizdu, kad šiuo metu ši pozicija jau nėra tokia trokštama, kokia buvo prieš kelerius ar keliolika metų.

Panašu, kad LKF vadovams Lietuvos rinktinės trenerio paieškos gali ir apsunkti.