"Niekada" nebesakantis A.Kavaliauskas apie kitokį vaidmenį Kaune: tikrai nelengva

Kai 32 metų 208 cm ūgio krepšininkas Antanas Kavaliauskas pernai iš „Lietuvos ryto“ persikėlė į Kauno „Žalgirį“, jis žinojo, kad sostinėje sirgaliai to ilgai neatleis.

„Dabar jau niekada nesakau „niekada“, – prisimindamas skandalingus žodžius šypsojosi krepšininkas.

– Kaip jums patinka šis sezonas, kai tenka žaisti su visomis Eurolygos komandomis? Žiūrovams gerai, jie per sezoną gali pamatyti visus geriausius žaidėjus. O kaip krepšininkams?

– Krepšininkams tai irgi įdomu, nes žaidžiame su visomis aukščiausio lygio komandomis. Anksčiau Paulius Jankūnas yra sakęs, kad su kai kuriomis ekipomis „Žalgiris“ nesusitiko net ketverius metus, o dabar žaidžiame su visomis. Žinoma, dėl to turime įsisavinti daugiau informacijos apie didesnį skaičių varžovų. Juo daugiau įsimeni, tuo geriau krepšinio aikštelėje.

– Per rungtynes su Milano komanda „Emporio Armani“ už dvi technines pražangas buvote išvarytas iš aikštelės. Tai pirmas atvejis jūsų karjeroje?

– Taip, anksčiau to nėra buvę. Pirmą techninę gavau, nes buvau nepatenkintas teisėjo sprendimu, o teisėjas buvo teisus. Su varžovų žaidėju žaibavome nuolat, vis kažką vienas kitam pasakydavome. Italai įmetė tritaškį, Jamelis McLeanas nubėgo su kamuoliu už krepšio stovo, o aš ėjau kamuolio paimti. Jis nedavė, apsižodžiavome, gavau antrą techninę pražangą. Atsisėdau ant suoliuko, o tada treneris pasakė, kad turiu išeiti iš aikštelės. Toks mano elgesys nėra tinkamas. Svarbiausia, kad komanda tada laimėjo, aš negavau daug pylos. Bet aikštelėje negaliu nusileisti, reikia už save ir kolegas pakovoti.

– „Žalgiryje“ nesate viso žaidimo ašis, kaip buvo žaidžiant „Lietuvos ryte“. Ar sunku priprasti prie pasikeitusio vaidmens?

– Tikrai nelengva. Iš pradžių norėjosi daryti ir tą, ir aną, bet paskui supratau, kad čia taip nebus. Esi pagalbinis žaidėjas, kuris privalo padėti ekipai laimėti. Komanda turi savo lyderius, teko perprasti tai. Esu profesionalas: su pokyčiais susitaikau ir darau tai, kas geriausia kolektyvui.

– Šį sezoną rečiau metate iš vidutinių ar tolimų nuotolių. Tai susiję su jūsų pozicijos aikštelėje pasikeitimu?

– „Lietuvos ryte“ žaidžiau sunkiuoju krašto puolėju, dabar daugiau žaidžiu po krepšiu, daug laiko praleidžiu baudos aikštelėje. Be to, ekipoje gausu metikų, tad man nelabai ir reikia mesti (šypsosi).

– Kaip manote, ko trūksta „Žalgiriui“, kad Eurolygoje iškovotų daugiau pergalių?

– Reikia toliau dirbti, truputį daugiau sėkmės, daugiau dėmesio mažoms detalėms. Visa tai ir lemia pergales arba pralaimėjimus. Kai kurias rungtynes pralaimėjome dėl to, kad pritrūko koncentracijos į tam tikras smulkmenas, tai kainavo taškų ir jau nebegalėjome atsigriebti.

– „Žalgiris“ yra ne vien Kauno, o visos Lietuvos komanda. Ar tapęs jos dalimi pajutote tai?

–Tai akivaizdu. Kad ir kur nuvažiuotume žaisti, visur yra daug „Žalgirio“ gerbėjų. Net ir rungtyniaujant išvykose tų miestų žiūrovai ateina mūsų palaikyti. Įdomu, kad rungtynėse žiūrovai palaiko ir savo komandą, ir „Žalgirį“.

– Kai pernai spalį „Žalgiris“ nuvyko žaisti į Vilnių, sostinės aistruoliai jus nušvilpė, į aikštę skriejo monetos. Ar buvote tam pasirengęs?

– To ir tikėjausi, kitaip negalėjo būti. Nelabai norėjau, kad šeima būtų mėtoma iš vienos vietos į kitą. Nepavyko susitarti su „Lietuvos rytu“, o „Žalgiriui“ reikėjo pastiprinimo centro pozicijoje.

– Dažnai jums primenami jūsų žodžiai apie „Žalgirį“?

– Jais nieko nenorėjau įskaudinti. Kaip čia pasakius... Kai tave paskiria komandos kapitonu, viską darai jos labui. Buvau pagautas ant bangos, mes buvome ką tik grįžę iš Europos čempionato, manęs paklausė netikėtai, o aš tuo momentu kitaip ir negalėjau atsakyti. („Galiu užtikrinti, niekada nežaisiu Kauno „Žalgiryje“, – tokius žodžius viešai ištarė krepšininkas – aut. pastaba.)

– Jūsų nuomone, ar įmanoma taika tarp „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ sirgalių?

– Kaunas yra daug kartų laimėjęs Lietuvos čempionatą, nuolat žaidžia Eurolygoje. Todėl ne tik „Lietuvos ryto“, bet ir kitų komandų gerbėjai jaučia pavydą. Kai kurie gražiai pavydi, o kai kurie pyksta labiau ir ieško būdų pakenkti. Pernai, kai kalbėjausi su „Lietuvos ryto“ aistruoliais, klausiau: kodėl taip elgiatės, juk tai nieko neduoda, tik parodo jūsų nesubrendimą? (Vienas naujausių įvykių: praeitais metais „Lietuvos ryto“ sirgaliai užpuolė Utenos „Juventus“ gerbėjus ir atėmė atributiką, būgnus – aut. pastaba.) Aš ir dabar „Lietuvos ryte“ turiu draugų, su kuriais puikiai sutariu. Juk eidamas žaisti nebandai nužudyti. Nori laimėti, bet tai nereiškia, kad po rungtynių negali normaliai bendrauti su kitos komandos žaidėjais.

– Esate sakęs, kad JAV pasiilgdavote mamos cepelinų, rūkytos dešros. O ko pasiilgstate Kaune?

– Man nieko netrūksta. Nebent tų dalykų, kurių sezono metu nelabai galiu valgyti, – vadinamojo greitojo maisto. Amerikoje nebuvau jau kelerius metus. Ten yra mano vienas mėgstamiausių greitojo maisto restoranas, kuris daro nerealius mėsainius. Gal tik to ir trūksta. 

– Vis dar valgote amerikietiškus mėsainius? Tai įprotis, kuriam negalite pasipriešinti?

– Ne, galiu ir be jų. Bet jie ten tokie nerealūs. Kai su šeima nusileidžiame Dalaso oro uoste, būtinai turime užsukti į vieną restoraną nusipirkti trigubų mėsainių ir jų gėrimo – šaltosios arbatos. Reikia paragauti, kad suprastum, kas tai yra. Grįžęs į JAV pirmą savaitę visą laiką eidavau per visus greitojo maisto restoranus. Tokių valgių pasiilgdavau. Tą savaitę jausdavausi nekaip ir nesuprasdavau, kodėl taip yra – ar dėl ilgo skrydžio ar dėl maisto (šypsosi). Paskui vėl pradedi valgyti normalų maistą, nes galvoji apie ateitį ir nenori apsileisti.

– Ar tikrai kartą Amerikoje suvalgėte iš karto 10 dvigubų mėsainių? Gal dėl to, kad iš jūsų reikalavo priaugti svorio?

– Buvo toks atvejis. Tuo metu žaidžiau koledže. Po kiekvienų rungtynių mums duodavo po keturis dvigubus mėsainius iš „McDonald’s“. Tąsyk aš suvalgiau aštuonis, dar draugas pasiūlė savo du. Suvalgiau ir juos. Paskui nebuvo lengva. Bet tada labai norėjau suvalgyti dešimt dvigubų mėsainių, kad iš viso būtų dešimt. Užsispyriau ir suvalgiau.

– Į JAV atvykote sverdamas apie 90 kg, o per metus priaugote 20 kilogramų. Kaip tai paveikė jūsų savijautą ir žaidimą?

– Prieš išvykdamas į JAV visai nekilnojau svarmenų. Amerikoje pradėjau tai daryti, vartoti papildus, baltymus, raumenys ėmė augti. Iš pradžių treniravau tik viršutinę kūno dalį, susidarė disbalansas – stiprus viršus, o kojos silpnos. Reikėjo atidirbti kojomis. Buvo vargo. Svorį auginausi pamažu. Nebuvo taip, kad atsibudau ir užsidėjau 20 kg lyg kuprinę ant pečių.

– Jūsų barzda – jau amžinas simbolis? Niekada jos nebeskusite?

– Dabar aš jau niekada nesakau „niekada“ (juokiasi). Pasimokiau. Man barzda patinka, manau, kad ji man tinka. Pernai turėjau ilgą barzdą, dabar ji trumpesnė.

– Ar esate matęs žaidžiantį žalgirietį, barzdotąjį Raimundą Čivilį? Kai kurie specialistai sako, kad ir jūsų žaidimo braižas panašus.

– Neteko (Antanui buvo tik šešeri, kai sulaukęs 41 metų mirė R.Čivilis – aut. pastaba). Girdėjau apie jį, vyresni yra pasakoję. Kažkas sudėjo mane ir R.Čivilį į vieną nuotrauką. Įsikėliau ją į savo „Instagram“ paskyrą.

– Esate vyresnis už žalgirietį brazilą Augusto Limą, bet viename jūsų įkeltame vaizdo įraše matyti, kad jūs – greitesnis už jį. Amžius ne viską lemia aikštelėje?

– Per treniruotę bėgome estafetę. A. Lima išsirovė į priekį, bėgau iš paskos ir man pavyko aplenkti, nes jis bandė nukirsti kampą ir prarado greitį. Nemanau, kad A. Limą aplenkčiau, jei jis nepadarytų klaidos. Komandoje tikrai nesu greičiausias (juokiasi).

– Kai 2003 m. atvykote į JAV, mokėjote tris žodžius: yes, no ir ok. Tada kitas brazilas – Joao Paulo Batista – padėjo jums mokytis anglų kalbos.

– Jis tada buvo antrametis, prieš metus patyręs tokius pačius išgyvenimus – irgi nemokėjo angliškai. J.P. Batista man padėjo, rodydavo rankų gestais, ką daryti, eiti treniruotis. Po truputį kalbą pramokau. Brazilas prižiūrėjo mane pirmuosius metus. Ne kartą vadino mane savo sūnumi. Esu jam dėkingas.

– J.P. Batista vėliau atvyko žaisti į „Lietuvos rytą“. Susitikote su juo?

– Jis žaidė Vilniuje, atrodo, pusantrų metų. Tuo metu rungtyniavau Atėnuose. Kai grįžau į Vilnių, ir jis ten buvo. Susitikome, papietavome. Kai žaidžiau Rygos VEF, rungtyniavau prieš jį, žaidžiantį Limožo klube. 

– JAV žurnalistai specialiai transkribuodavo jūsų pavardę (Ann-TAWN-us Kav-uh-LOSS-kuss), kad skaitytojai žinotų, kaip ją tarti. O kaip jus vadino universiteto komandos draugai?

– Tiesiog A.K. (Tariama ei kei, – red. past.) Pavardė jiems per sunki, skiemuo su „iau“ neįveikiamas. Pripratau, kad visi taip vadina.

– JAV studijavote žemės ūkio vystymą. Ar įgytas žinias apie žemės ūkį pritaikote gyvenime?

– Oi, ne (juokiasi). Turėjau mokytis, kad galėčiau žaisti krepšinį. Sėdėjau visose pamokose, mokiausi kartu su kitais. Kai artėdavo testas, mokydavausi tam, kad gaučiau gerą pažymį. Nes jeigu negausiu gero pažymio, neleis žaisti krepšinio. Vidurkis turėjo būti ne mažiau kaip 6 dešimtbalėje sistemoje.

– Ar po kelerių metų Amerikoje, kitose Europos šalyse nenuobodu gyventi Lietuvoje?

– Tikrai ne. Gyvenome Graikijoje, Italijoje, Latvijoje, Ispanijoje. Iš pradžių buvo keista sugrįžus, bet ir aš, ir žmona su vaikais greitai čia apsipratome. Mums Lietuvoje labai gera. (Antanas su amerikiete Amanda augina sūnų Aroną ir dukterį Alainą – aut. pastaba.)

– Kur Kaune, ne krepšinio rungtynėse, galima jus pamatyti?

– Gal „Akropolyje“ ar kokiame restorane. Bet dažniausiai pavalgęs einu ilsėtis bute Kaune arba prieš laisvą dieną važiuoju į Vilnių, kur šeima gyvena.

– Gruodį lankėtės Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose. Ar kada nors buvote atsidūręs situacijoje, kai galėjote pasukti nelabai gerais keliais?

– Kuomet buvau 16–17 metų, pasitaikė momentų, kai galėjau prisidirbti. Tačiau prieš ką nors kvaila darydamas pagalvodavau, ar man tikrai to reikia. Juk nebūtinai turiu elgtis taip, kaip kiti.

– Kokią vietą jūsų gyvenime užima šeima, vaikai?

– Šeima – svarbiausias dalykas gyvenime. Tai yra viskas. Kol neturi vaikų, esi nevedęs, pats už save atsakai. O paskui atsakai už vaikus, žmoną ir tik tada, pačiame gale, esi pats. Man pasisekė gyvenime, kad mano darbas – krepšinis, kurį labai mėgstu, o šeimai nieko netrūksta. Dėl to esu labai laimingas.

– Ar jūsų požiūrį į šeimą paveikė tai, kad tėvai išskyrė, kai buvote tik 11 metų?

– Pajutau, ką reiškia užaugti be tėčio. To niekada nelinkėčiau savo vaikams. Juos reikia prižiūrėti ir mylėti. Mano vaikystė buvo tokia, kokia buvo. Man svarbu nedaryti tokių klaidų, kokią padarė mano tėvas.

– Gyvendamas Amerikoje labai norėjote, kad jus aplankytų mama. Ar ji buvo atvykusi?

– NCAA (JAV studentų lygoje) griežtos taisyklės. Žaidėjai negali gauti atlyginimo, jokių pinigų iš šalies. Tačiau kartą per 1 ar 2 metus universitetas gali sumokėti už tėvų atvykimą į JAV. Man komanda padarė siurprizą – į paskutines sezono namų rungtynes atskraidino mamą. Tai buvo didelė staigmena.

– JAV žurnalistams esate sakęs, kad Vilniuje gyvenanti jūsų mama įsigijo ginklą. Ar iškilo koks pavojus?

– Mama dirbo apsaugos srityje, turėjo išlaikyti egzaminą nešioti ginklą. Išlaikė, o kai dirbo, nešiojosi ginklą. Bet geriau jų nereikia. Nešiojamas ginklas gali tik sukelti daugiau problemų. Nesu ginklų mėgėjas, man jie ne prie širdies.