Į "Žalgirį" pakviestas Sabonio sūnus – apie santykį su tėvu, brolio talentą ir karjeros posūkį

Šarūnui Jasikevičiui į Barseloną pasikvietus beveik visus savo asistentus, šią vasarą Kauno „Žalgirio“ vadovybei teko formuoti naują komandos trenerių štabą.

Tarp naujų veidų „Žalgirio“ stovykloje atsidūrė ir krepšinio legendos Arvydo Sabonio sūnus Tautvydas, rašo Krepšinis.lt.

Praėjusiais metais profesionalaus krepšininko karjerą baigęs T. Sabonis sezoną padirbėjo „Žalgirio“ dublerių trenerių štabe, o šią vasarą sulaukė „paaukštinimo“. Tučiu vadinamas 28-erių specialistas buvo pakviestas į pagrindinę „Žalgirio“ komandą, kur tapo vienu iš naujojo ekipos trenerio Martino Schillerio asistentų.

„Žalgirio“ komandoje T. Saboniui taip pat bus patikėtas individualus darbas su žaidėjais.

„Tai – jaunas treneris, tačiau su savimi jis atsineša kokybę, jėgą, žaidėjo patirtį. Su krepšininkai jis bus fiziškas, padės jiems tobulėti“, – apie jaunąjį savo asistentą sakė prie „Žalgirio“ vairo stojęs austras.

Pats T. Sabonis interviu Eurosport.com.tr svetainei papasakojo apie savo karjeros permainas, nepamirštamą akimirką, kai tėtis Arvydas ant kaklo jam užkabino aukso medalį, brolio ir kitų jaunų Lietuvos krepšininkų talentą bei trumpą, bet įsimintiną pažintį su Š. Jasikevičiumi.

– Tautvydai, buvote paaukštintas iki Eurolygos komandos trenerio asistento. Kaip sutikote tokį karjeros posūkį?

– Tiesiog puikiai. Žinote, kol kas aš dar tik pradedu savo trenerio karjerą, turiu daug ką išmokti. Ir labai puiku, kad dalis pamokų bus gauta itin aukštame lygyje, o aš jame stengsiuosi padėti, kuo tik galėsiu. Tikiuosi, kad koronavirusas nesujauks sezono, turėsime daug darbo ir galėsime dalyvauti čempionatuose.

– Būsite iš NBA Plėtojimosi G lygos atvykusio trenerio M. Schillerio asistentas. Ar jau įsivaizduojate, kokia yra šio trenerio krepšinio filosofija, kokį „Žalgirį“ matysime artėjančiame sezone?

– Pirmuosius susitikimus su M. Schilleriu turėjome per „Zoom“ programą. Kol kas apie labai specifinius planus nekalbėjome. Pirmasis tikslas buvo suburti gerą trenerių kolektyvą, kad klubo struktūra turėtų stabilumą.

Aš manau, kad kitą sezoną matysime greičiau žaidžiantį „Žalgirį“, dažniau bus naudojamas žemas penketas – siurprizų varžovams netrūks. Kaip ir sakiau, į konkretų planą dar nesigilinome, bet klubas atliko kokybiškus veiksmus transferų rinkoje, o sėkmingas M. Schillerio darbas G lygoje kalba pats už save.

– Galbūt būtų neteisinga teirautis legendinio krepšinio žaidėjo sūnaus, tačiau... kaip susipažinote su krepšiniu?

– Na, į klausimą jau atsakyta (juokiasi). Dėkoju savo tėčiui Arvydui už tai, kad pradėjau žaisti krepšinį. Tiesa, tiesioginė jo įtaka nebuvo didelė – kaip ir mano broliui Domantui. Žinoma, augant mus nuolat lydėjo tėčio pergalės krepšinio aikštelėje, pozityvūs dalykai, kuriuos mes matėme, jo atsidavimas krepšiniui 24 valandas per parą.

Tačiau jis niekada mus nėra pasakęs: „Būkite krepšininkais“. Priešingai, krepšinis buvo vienas iš mažiausiai namuose aptarinėjamų dalykų. Vaizdo žaidimai, pokštai, knygos, kitos naujienos – tai buvo mūsų pagrindinės temos. Žiūrint iš kitos pusės, mes su Domantu supratome, kad šis sportas yra grožis. Mano tėtis yra protingas žmogus, ir kai tu matai, jog protingas žmogus visą savo gyvenimą paaukoja konkrečiam tikslui, supranti, kad tai daroma ne veltui.

 

– Kokių patarimų iš jo gaudavote?

– Įprastai jis siūlydavo mums pildyti savo puolimo arsenalą. Per savo karjerą jam teko patirti svarbų pokytį – migruojant tarp NBA ir Europos tėtis pajuto, kad žaidimas evoliucionuoja. Aukštaūgiams tapo svarbu pataikyti tritaškius, o žemesni, bet atletiški žaidėjai ėmė dažniau grumtis po lenta. Taigi, mums rekomendavo ir tobulinti tolimus metimus, ir savo fiziškumą. Tačiau, galų gale, jis visuomet sako tą patį – gyvenimas aikštėje nesibaigia, ir už jos ribų yra daug svarbesnių dalykų nei krepšinis.

– Koks yra pats ryškiausias jūsų prisiminimas, susijęs su tėčiu?

– Daugybė. Tikrai daugybė nepamirštamų dalykų. Tačiau vienas man įstrigęs itin ryškiai. Kai aš buvau 18-metis, Vilniuje vyko Europos jaunimo krepšinio čempionatas (2010-aisiais, – red. past.). Jame su Lietuvos rinktine iškovojome aukso medalius. Mano tėtis buvo tas žmogus, kuris medalį užkabino man ant kaklo. Nekalbėjome, tiesiog pasižiūrėjome vienas į kitą keletą sekundžių – šios sekundės išliks mano atmintyje visuomet.

 

– Jūsų brolis Domantas tapo vienu iš svarbiausių Indianos „Pacers“ komandos žaidėjų. Ką galite pasakyti apie jo karjerą NBA lygoje?

– Ak, Domas! Nepameluosiu, tačiau nesistebiu tokia jo sėkme. Paklauskite tiek Ispanijoje, tiek Lietuvoje – visi tik ir kalba apie jo talento lubas, ar tokios yra. Visapusiškas ir brandus žaidėjas jis buvo nuo pat ankstyvų savo karjeros dienų.

Kaip jūs žinote, aukštaūgiai NBA lygoje yra skirstomi į dvi grupes. Vieni remiasi savo fiziškumu, agresyvumu, retai palieka baudos aikštelę – tai pirma grupė. Antra grupė – tai aukštaūgiai, kurie privengia kontakto, meta tritaškius, nesunkiai keičiaisi dengiamaisiais. Domantas turi abiejų šių grupių charakteristikos bruožų. Kitais žodžiais tariant, jis yra pakankamai aukštas, tačiau gali žaisti ir atsitraukęs, gali klaidinti, veržtis link krepšio, driblinguoti, dalinti perdavimus – jo krepšinio intelektas yra išties aukštas.

– Pasukime link jūsų karjeros. Kodėl profesionaliai žaisti baigėte taip anksti ir pasukote treniravimo keliu?

– Visą savo karjerą į krepšinį stengiausi žvelgti kiek plačiau. Sau ir treneriams užduodavau klausimus: „Kas nutiko čia, kodėl taip nutiko...“ Tai tęsėsi nuolat. Ilgainiui supratau, kad pakankamai gerai pats pradedu suvokti aikštėje nutinkančių įvykių prasmę, pasekmes, galiu pasiūlyti kūrybiškų sprendimų. Ir kai tai supratau, galvoje žybtelėjo mintis apie treniravimą. Iš „Žalgirio“ gavau labai konkretų pasiūlymą – pradėti darbus su jaunimu, padėti jam tobulėti, įsijausti į profesiją. O dabar manęs laukia naujas krepšinio nuotykis.

– Lietuvoje netrūksta talentingų krepšininkų – paminėtini Rokas Jokubaitis, Ąžuolas Tubelis, Paulius Murauskas, Augustas Marčiulionis. Į šalį vis daugiau atvyksta ir perspektyvių užsienio žaidėjų. Tampate tam tikru tobulėjimo centru?

– Taip jau yra: Lietuvoje mes atsigulame ir užmiegame su krepšiniu, valgome su krepšiniu, geriame su krepšiniu, vaikštome su krepšiniu. Jis nuolat mūsų mintyse. Tai tam tikras jėgų šaltinis, leidžiantis kraujui venomis tekėti greičiau. Todėl nieko keisto, kad gyvendami tokioje aplinkoje vaikinai Lietuvoje noriai suka į krepšinį, sunkiai treniruojasi, kuria savo pačių istorijas. Reikia padėkoti garsiems mūsų šalies žaidėjams, įkvėpusiems kitus tobulėti ir siekti krepšininkų karjeros.

– Norėčiau išskirti du krepšininkus – P. Murauską ir R. Jokubaitį. Murauskui dar tik 16 metų, tačiau jis žaidžia daug brandžiau nei dauguma vyresnių vaikinų. O apie Jokubaitį jau girdėjo ir Eurolyga. Kokias įžvelgiate šių krepšininkų perspektyvas?

– R. Jokubaitis buvo vienas iš tų žaidėjų, kuriais labai pasitikėjo Šarūnas Jasikevičius. Rokas niekada nesulaužė to pasitikėjimo, dirbo ilgiau nei tikėtasi ir, manau, puikiai užsirekomendavo. Jis gali pataikyti, veržtis abiem rankomis, yra agresyvus gynyboje ir taip pat turi aukštą krepšinio IQ. Manau, kad trenerio M. Schillerio atsivežama patirtis iš JAV jam gali padėti patobulėti dar labiau.

P. Murauskas yra itin perspektyvus. Nors tik šešiolikmetis, jo sveikas agresyvumas net stebina. Ir taip, jis dar ūgtelės (2004-aisiais gimusio „Žalgirio-2“ komandos puolėjo ūgis šiuo metu – 200 cm, – red. past.), sustiprins raumenis, patobulins įgūdžius. Didžiulis potencialas. Be to, kaip Rokas, jis yra labai disciplinuotas.

– Kalbant apie Š. Jasikevičių – ar daug kartų teko su juo bendrauti asmeniškai?

– Tiesą sakant, nelabai. Aš dažnai stebėdavau jo rengiamas treniruotes, tačiau jo dėmesys visuomet būdavo nukreiptas ne į pašalinius, o į komandą. Tiesa, kai pirmą kartą susitikome, kalbėtis pradėjome ispaniškai. Pasikeitėme keliomis mintimis – aš visuomet stengiausi iš Šaro mokytis, bandžiau perprasti, kodėl tam tikrose situacijose jis elgiasi vienaip, o ne kitaip. Visuomet bandau įsigilinti į krepšinio dalykus plačiau, noriu juos adaptuoti ir turėti savo žinių bagaže. Esu jaunas, mokytis dar reikia labai daug. Tiek patirtis su Šaru, tiek naujos iš Schillerio gaunamos žinios yra labai naudingos.

– Ką apskritai mėgstate veikti laisvu nuo krepšinio laiku?

– Nesakyčiau, kad kažką labai išskirtinio. Leidžiu laiką su savo žmona ir dviem šunimis, skaitau knygas, žiūriu filmus. Labai mėgstu vaikščioti po miestą, susitinkame su draugais. Tiesa, vis dažniau klausausi įvairių „podkastų“.

– Koks yra jūsų mėgstamiausias maistas ir filmas?

– Man visuomet labai sunku pasirinkti tarp picos ir sušių. Aišku, yra ir lietuviškų patiekalų. O kalbant apie filmus, mano favoritas yra „Pagauk, jei gali“, kuriame vaidino Tomas Hanksas ir Leonardas DiCaprio.

– Ar galėtumėte išrinkti visų laikų geriausius Europos ir NBA žaidėjų penketus?

– Pradėkime nuo Europos. Žinoma, penkete būtų Domantas ir mano tėtis Arvydas. Taip pat į jį įtraukčiau Šarūną Jasikevičių, Dimitrį Diamantidį ir Luigi Datomę. NBA mano penketas būtų toks – Šarūnas Marčiulionis, Kobe Bryantas, Giannis Antetokounmpo, Arvydas Sabonis ir Dirkas Nowitzki.