Delininkaitis – apie Jurbarko spartiečius, didžiausią motyvatorių ir varžovą Seibutį

Antrąjį sezoną „Jurbarko-Kario“ marškinėlius vilkintis Tomas Delininkaitis krepšinio aikštelėje puikiai atspindi antrąją komandos pavadinimo dalį. 

Už kelių mėnesių 42-ąjį gimtadienį minėsiantis klaipėdietis yra viena pagrindinių priežasčių žvelgiant į istorinį jurbarkiečių žygį atkrintamosiose. 

Ketvirtąją vietą reguliariajame sezone užėmęs „Jurbarkas-Karys“ išvengė aštuntfinalio ir lemiamas kovas pradėjo nuo ketvirtfinalio etapo, kuriame penktose serijos rungtynėse dramatiškai palaužė Šakių „Vyčio-VDU“ jaunimą.

Pusfinalyje jų laukė reguliariojo sezono nugalėtojų Palangos „Olimpo“ iššūkis, bet jurbarkiečiai darkart parodė, jog lygos senukų nurašyti negalima. 

Serijos rezultatą 2-2 namų tvirtovėje išlyginęs „Jurbarkas-Karys“ atsidūrė per žingsnį nuo finalo. Penktasis lemiamas pusfinalio susitikimas Palangos arenoje vyks trečiadienį 19 valandą.

Jau sezono pradžioje apie save visiems priminęs ir pirmosios „7bet-NKL“ savaitės MVP laurus susižėręs veteranas dar spalio mėnesį tikino, jog metai visgi daro savo ir išlaikyti tokį žaidybinį tempą bus neįmanoma.

Ką krepšininkas apie tai galvoja dabar?

„Grįžtant prie tos temos, kaip išlaikyti formą viso sezono metu, tai nebuvo taip, kad mano žaidimo kreivė augo tik į viršų, – dabar teigia gynėjas. – Pradžia buvo tikrai ganėtinai nebloga, po to atsirado šiokios tokios mažos traumelės, kurios neleido maksimaliai judėti, todėl teko ir šiek tiek pailsėti. Vėliau vėl buvo tokia didžiulė duobė, kai žaidžiau neišsigydęs ir negalėjau maksimaliai atsiduoti komandai, o tai irgi turėjo įtakos visam tam sėdimui. Prieš pat atkrintamąsias viską išsilaižiau ir dabar einame, kovojame, stengiamės, o kaip gaunasi, taip gaunasi.“

Reguliariajame sezone klaipėdietis fiksavo 11,8 taško, 1,7 atkovoto kamuolio, 2,8 rezultatyvaus perdavimo ir 10 naudingumo balų skaičius, o jo statistiniai rodikliai lemiamose kovose dar labiau šoko į viršų. 

Aukštesnę pavarą įjungęs snaiperis atkrintamosiose per 9 rungtynes vidutiniškai renka po 18,1 taško (42,6 proc. trit.), 2,3 atkovoto kamuolio, 3,9 rezultatyvaus perdavimo ir 15 efektyvumo balų. 

Tinklalapyje nklyga.lt – pokalbis su Delininkaičiu apie skeptikų prognozes, nesenstantį Mindaugą Lukauskį, kitoje barikadų pusėje esantį Renaldą Seibutį ir filmo scenarijų Jurbarke.

– Paskutinėje atakoje išsikeitėte prieš Karolį Guščiką, pelnėte, kaip vėliau paaiškėjo, pergalę atnešusius taškus, bet po sėkmingo prasiveržimo neparodėte jokių emocijų. Žinojote, kad džiaugtis negalima per anksti ir serija yra nebaigta? 
– Taip, kol nesuskamba keturiasdešimties minučių laikrodukas ir kol teisėjas nesušvilpia, to atsipalaidavimo negali būti. Kaip matėte, vis tik Mariaus Runkausko metimas ėjo ganėtinai taikliai, bet fortūna nusišypsojo mūsų pusei, nors viskas galėjo baigtis Jurbarke, kadangi mus skyrė tik vienas metimas. Treneris akcentuoja, kad išsikeitus daugiau atakuoti didelius žaidėjus arba įvedinėti kamuolį centrams. Na, sprendimą priėmiau tokį, kokį priėmiau ir jis pasiteisino (juokiasi). Būčiau prametęs, sakyčiau, kad sprendimas galbūt buvo blogas. Kai viskas gerai baigėsi, tada gerai.

 

– Po vieno taiklaus tritaškio ketvirtose pusfinalio serijos rungtynėse iškėlęs ranką parodėte ją tiesiai į tribūnas. Ar ši emocija buvo nukreipta į varžovų sirgalius balkone?
– Kadangi esu metikas, aš labai labai pykstu ir man kaip niekada yra skaudu bei pikta, kada metimo metu yra liečiama ranka. Jeigu atkreipsite dėmesį į eilę rungtynių, aš labai pykstu ant teisėjų, aišku, pasibaigus viskam nurimsti, bet tai yra emocijos, žaidimas – tai yra normalu. Kaip sakau, jog vienintelį dalyką, kurį beturiu, tai turbūt ranka. Nei kojų, nei greičio nebėra, liko tik rankelė, tai jeigu ją dar kažkas pirštukais paliečia, tai man jau yra labai pikta ir skaudu.

Ši situacija nebuvo prieš kažką asmeniškai, tiesiog rodžiau teisėjui. Na, bet yra, kaip yra, visi esame žmonės, visi klysta, ne visą laiką galbūt ir pamato tuos dalykus. Juolab, kad tas kontaktas kartais būna minimalus, bet man, kaip metikui, tai labai trukdo.

– Kalbant būtent apie skeptikus, prieš kiekvieną atkrintamųjų etapą darome „7bet-NKL“ prognozes. Vienintelis Kazys Maksvytis mato jurbarkiečius finale. Ką manote apie tokį, jums gerai pažįstamo stratego, spėjimą?
– Be abejo, matyt treneris Kazys mus su Mindaugu labiausiai pažįsta, nes abu esame pas jį žaidę. Jis žino mūsų vadinamuosius pliusus ir minusus (juokiasi). Smagu, kad tokios prognozės yra, bet aš stengiuosi niekada apie tai negalvoti. Kai prasideda lemiamos kovos, stengiuosi ypač surimtėti, nors gyvenime mėgstu pajuokauti, bet atkrintamosiose norisi rimties, susikaupimo ir maksimaliai atsiduoti komandai bei džiuginti sirgalius. Žiūrėsime, kaip toliau viskas susiklostys.

– Ketvirtfinalio serija sprendėsi lemiamose rungtynėse, pusfinalyje taip pat žaisite penktąjį mačą. Kadangi žaidžiate trumpa rotacija, ar užteks laiko atsikvėpti ir kaip jus veža tokios akistatos?
– Žaisti tokius mačus visada yra įdomu. Kai jau ateina toks amžius ir nežinai, kada tos rungtynės gali būti paskutinės, galbūt apskritai tai bus paskutinis pusfinalis mano karjeroje, bus matyti po sezono. Kiekvienose rungtynėse man norisi žaisti kuo geriau ir ypač laimėti, o kai turi tokį žaidėją, kaip Mindaugas, šalia, dar trimis metais vyresnį, man tai suteikia dar daugiau motyvacijos. Aš negaliu pavargti, jei Mindaugas yra nepavargęs. tai verčia kitus ir mane patį dar labiau pasitempti.  

Labai daug padeda ir šeima. Sūnus lygiai taip pat motyvuoja, nors jam 11 metų, bet gyvai žiūri rungtynes, todėl norisi prieš jį labiau pasistengti. Būna, jog kartu treniruojamės. Klaidas, kurias pasakoju jam, padarau ir pats, tad norisi ir prieš jį neklysti, kad po to nuo jo negaučiau barti (juokiasi). Vėlgi, didžiausias motyvatorius man yra Mindaugas. Būna tokių sunkių dienų, atrodo čia 41-eri metai, iš kur tu jėgų gauti, bet po to pradedi galvoti, jog jis dar 3 metai vyresnis. Tada pradedi jau savim kalbėtis ir dirbti, nes jei Mindaugas turi jėgų, tai aš irgi jų turiu iš kažkur surasti.

– Kokį jaunystės eliksyrą naudoja jūsų Jurbarko veteranų trijulė ir ką patartumėte jauniems žaidėjams norint išlaikyti tokį ilgaamžiškumą? 
– Nežinau, čia turbūt padėkoti reikia tėvams dėl genų ar aukščiausiajam, kad tokį nulipdė. Turbūt nėra tos vienos formulės, nieko kažko ypatingo mes nedarome. Man asmeniškai kažkiek pasisekė, kadangi aš galiu iki tiek metų žaisti krepšinį, nes neturėjau sunkesnių traumų, kurios patrauktų mane iš krepšinio pusmečiui, metams ar dar ilgiau. Sunku pasakyti koks čia tas eliksyras, jei būtų kažkokia formulė, turbūt visi iki tiek temptų. 

Po ketvirtfinalio serijos su Šakių „Vyčiu-VDU“ nebeturėjau jėgų net šypsenos išspausti. Labai džiaugiausi išėjęs į kitą etapą, bet tas nuovargis buvo didelis. Šakių komanda yra ganėtinai jauna – bėgo, lėkė, tempą mums užkrovė labai didžiulį ir praktiškai visos rungtynės buvo taškas į tašką. Nė vienos minutės nebuvo kažkur atsikvėpti ir visą laiką turėjai tokią įtampą. 

– „Jurbarko-Kario“ strategas Povilas Valaitis yra minėjęs, kad prieš tokius veteranus komandoje reikia pasitempti visiems. Kadangi vyriausiasis treneris yra pakankamai jaunas, 35-erių, ką apie jį galite pasakyti jūs?
– Galiu pasakyti, kad ne amžiuje skirtumas. Tiek aš, tiek Mindaugas, tiek Vytautas, esame sukaupę nemažai patirties, bendromis jėgomis padiskutuojame, priimame bendrus sprendimus, bet galutinį žodį turi treneris, nes jis yra laivo kapitonas ir atsako už mūsų rezultatus. Visi sėdime bendroje valtyje ir mums reikalingas rezultatas, kad ir koks jis bebūtų, jis jau dabar yra geras. Kaip lygos debiutantams būti ketverte yra didelis pasiekimas klubui, miestui, sirgaliams bei skeptikams. Jei dar pavyks patriukšmauti šioje ar kitoje serijoje, tai bus nuostabu.

– Su Renaldu Seibučiu abu esate iš pajūrio, ne kartą drauge gynėte ir Lietuvos rinktinės garbę ir nors jis dabar yra priešininkų pusėje, kaip iš šalies matote jo debiutinius metus Palangos ekipos trenerių štabe?
– Apie Renaldą tikrai galiu atsiliepti labai šiltais ir gerais žodžiais. Tai yra žmogus iš didžiosios raidės kalbant ne tik apie krepšinį, bet ir šiaip apie gyvenimą. Labai nuoširdus, labai geras, teko dirbti su juo stovykloje praeitą vasarą, tad kaip treneris jis yra labai atsidavęs savo darbui, tikrai jį mylintis bei viską darantis ypač kruopščiai. Pas Renaldą nėra atmestinų dalykų ir tai yra žmogus, kuris stengiasi padaryti viską nuo A iki Ž – maksimaliai tobulai. Tikrai džiaugiuosi už Renaldą ir kad ir kaip pasibaigtų šita serija, ar mes būsime finale, ar Palanga, palaikysiu juos, nes turiu ten pažįstamų žmonių. Aikštelėje galbūt pasipykstame, bet už aikštelės yra pažįstamų ir jokių blogų žodžių. Čia yra sportas – kas tame kvadrate vyksta vienaip, kas yra už aikštelės, yra visiškai kitaip.

– Galbūt filmo „Rizikinga erzinti diedukus“ pavadinimas tiktų apibūdinti ir Jurbarko veteranus?
– Nežinau, aš kartais pajuokauju ne apie tą filmą. Kadangi mūsų rotacija yra maža, tai man daugiau mes panašūs į „300 spartiečių“ (juokiasi). Man labai patiko viena frazė iš šio filmo „paimkime iš jų viską, bet neatiduokime jiems nieko“. Nežinau, kadangi neturime nei įžaidėjo, nei ketvirto numerio, kovojame ir žaidžiame kaip kas išmano. Galbūt situacija man primintų tą filmą, nes su tokia maža rotacija vis dar tempiame ir kiek dar jų tempsime jau nežinau, kaip dievas duos.