Ispaniška fiesta – teletiltu abipus Atlanto: šis auksas patvirtina, kad visi mes – broliai

„Čia mano šeima“, – rodydamas savo telefono ekraną žurnalistams, po laimėto Europos čempionato finalo supažindino Lorenzo Brownas. Bene labiausiai apkalbėtas pirmenybių krepšininkas skubėjo pabendrauti su iš laimės šokinėjančiais namiškiais gimtosiose JAV. Jo teigimu, net mažiausi iš pastarųjų supranta, kad jų Lorenzo dabar – Europos čempionas, rašo Krepšinis.lt.

Dabartiniai pasaulio čempionai tapo ir Europos karaliais: tik kažin ar tai būtų pavykę be pastiprinimo iš už Atlanto.

Sekmadienį L. Brownas didžiąją finalo dalį laikėsi brolių Hernangomezų šešėlyje, bet kuomet Prancūzija pabandė atakuoti beveik visas rungtynes pirmavusių ispanų pozicijas, įžaidėjas buvo pasirengęs.

Būtent jo metimai nuvarė į neviltį beatgyjančius varžovus – „La Familia“ laimėjo 88:76, o 32-ejų „natūralizuotas“ gynėjas baigė mačą surinkęs 14 taškų ir 11 rezultatyvių perdavimų.

„Toks buvo mano tikslas nuo pat pradžių, – trumpam pertraukęs pokalbį su artimaisiais, žurnalistams sakė L. Brownas. – Bet buvo daug sunkumų. Dėl nežinia kokių priežasčių susilaukiau daug kritikos: gal dėl kalbos barjero, gal dėl šalies, iš kurios esu kilęs.

Nesupratau, kas vyksta. Bet svarbiausia tai, kad aikštėje mes visi kalbėjome ta pačia kalba. Nesvarbu, iš kur tu esi, kokia tavo odos spalva, visi mes esame žmonės, visi mes – broliai. Ir šis auksas tai patvirtina.“

Jo 15,2 taško ir 7,6 rezultatyvaus perdavimo vidurkiai garantavo vietą simboliniame turnyro penkete – kartu su naudingiausiu čempionato žaidėju išrinktu Willy Hernangomezu.

Sekmadienį 1995-ųjų Aleksandro Džordževičiaus režimą įjungęs ir 7 tolimus metimus iš 9 bandymų smeigęs pastarojo brolis Juancho pripažintas finalo MVP.

Tiesa, Delfi pasiteiravus, ar ateityje ketina toliau atstovauti Ispanijai, L. Brownas nusuko kalbą apie laukiantį sezoną naujame klube – Tel Avivo „Maccabi“. Kita vertus, pažadėjo ir būdamas Izraelyje toliau mokytis ispanų kalbos.

– Kokiais ispaniškais žodžiais apibūdintumėte šį medalį? – buvo paklaustas L. Brownas

– Jokiais – dabar aš tik atsisėsiu ir šypsosiuosi. Šiaip pastaruoju metu išmokau nemažai ispaniškų žodžių, man tik sunkiau sekasi juos jungti į sakinius. Bet nusisamdysiu ispanų kalbos mokytoją Tel Avive ir kitą vasarą pasikalbėsiu su jumis visais ispaniškai.

– Daug apkalbėta, kokia ypatinga ši žaidėjų grupė. Bet gal galėtumėte įvertinti ir trenerių štabą?

– Jis neįtikėtinas. Kiekvienam mūšiui jie parengdavo tokį planą, kuris tikdavo mums visiems. Nebuvome nei aukščiausi, nei talentingiausi, bet komandinis darbas tai visada nusveria.

Šie vyrukai pažįsta vienas kitą nuo vaikystės. Jaučiuosi nuostabiai dėl to, jog jie įsileido mane į savo ratą, leido man žaisti savo žaidimą – dėl to esu nepaprastai dėkingas ir treneriams.

– Ką supratote apie lyderystę matydamas rinktinės kapitoną Rudy Fernandezą šiame turnyre?

– Viską. Jis žaidė nepaisydamas traumos, jis prabildavo, kai to reikėdavo. Ir jis vedė mus į priekį aikštėje: pataikė svarbius tritaškius, griuvo dėl kiekvieno kamuolio. Niekas nesitiki, kad 37-erių žaidėjas darys kažką panašaus. Bet jis taip myli savo šalį, kad aukoja dėl jos pats save.

– Kas geresnis žaidėjas – Bo Cruzas ar šį filme „Hustle“ suvaidinęs J. Hernangomezas?

– Panašaus kalibro krepšininkai. Šiandien Juancho tikrai turėjo Bo Cruzo ego – pamatėte, ką jis gali.

Ispanija Europos čempione tapo ketvirtą kartą, visus titulus susirinkusi per pastaruosius 13 metų. Be to, ispanams tai buvo jau septintas medalis iš eilės žemyno pirmenybėse.

Iš viso prizininkais Europoje jie yra tapę 14 sykių ir medalių kraičiu nusileidžia tik nebeegzistuojančių SSRS (21) bei Jugoslavijos (17) rinktinėms.

Savo ruožtu, Prancūzija pelnė dešimtąjį apdovanojimą. Vienintelį sykį užkariauti Senąjį žemyną „mėlyniesiems“ pavyko 2013-aisiais, finale nugalėjus Lietuvą.

Primename, kad rungtynes dėl trečios vietos sekmadienį laimėjo Vokietija, 82:69 tuščiomis palikusi Lenkiją.