Kodėl vieni Lietuvos krepšinio milžinai apie karą rėžia atvirai, o kiti tyli it pelės po šluota?

Ukrainos krepšinio federacija (FBU) pranešė, kad Rusijos agresoriams tęsiant savo karo nusikaltimus Ukrainoje buvo subombarduotas olimpiniu čempionu su Sovietų Sąjungos rinktine tapusio Aleksandro Volkovo šeimos namas Černihive, rašo Krepšinis.lt.

Laimei, savanoriams gelbėtojams iš su žemėmis sulyginto pastato, kuriame savo vaikystės dienas leido ir būsimoji krepšinio legenda, stebuklingai pavyko ištraukti jo tetą.

Makabriškai ironiška yra tai, kad vėliau net ir į NBA prasimušęs A. Volkovas savo rankomis, padedamas ir keturių Lietuvos milžinų – Šarūno Marčiulionio, Valdemaro Chomičiaus, Rimo Kurtinaičio ir Arvydo Sabonio – 1988-aisiais Seule nukalė SSRS komandai olimpinį auksą, taip pat dabar jau buvęs FBU prezidentas sovietams parūpino ir daugiau medalių Europos bei pasaulio čempionatuose.

Keista, bet kruvinam karui Ukrainoje vykstant jau dvi savaites apie žiaurią Rusijos agresiją kaimyninėje teritorijoje, nuo kurios kenčia ir buvę jų draugai bei bendražygiai, viešai pasisakė tik vienas iš keturių olimpinius aukso medalius turinčių Lietuvos krepšinio didžiavyrių.

„Seniai mes kartu su jumis, rusai, tapome olimpiniais čempionais, seniai buvome draugai, o dabar... Dabar mes – laisvi, o pas jus kas dedasi? Jūs turite sustabdyti Putiną ir karo nebebus. Šlovė Ukrainai“, – į Rusijos tautą kreipėsi V. Chomičius.

Prie jo raginimų prisidėjo ir nusipelnęs treneris Vladas Garastas, ir vienas tituluočiausių Lietuvos krepšinio veteranų Modestas Paulauskas.

Tuo metu tiek Marčela, tiek Kurtis, tiek Sabas, kurių žodis rusakalbiame pasaulyje turėtų dar didesnį poveikį, tribūnos bent jau kol kas vengia.

Žurnalistai pastarosiomis dienomis ne kartą bandė susisiekti su kiekvienu iš jų, bet buvusios krepšinio žvaigždės arba neatsiliepdavo, arba nepasidalindavo savo nuomone.

Pavyzdžiui, 76-erių olimpinis ir pasaulio čempionas M. Paulauskas elgiasi visiškai kitaip: kreipimąsi į pažįstamus Rusijoje įrašęs legendinis krepšininkas pats rūpinosi, kad jo žodžiai pasiektų žiniasklaidą, o per ją – kuo platesnę auditoriją.

Kodėl kai kurie tyli, svarstė dvejų olimpinių žaidynių – 1980-ųjų Maskvoje bei 1992-ųjų Barselonoje – medalininkas Sergejus Jovaiša.

„Aš neabejoju, kad Rusijoje yra žmonių, kurie gerai pažįsta ir žino šiuos Lietuvos patriotus, nes jų indėlis Sovietų Sąjungos rinktinei iškovojant apdovanojimus buvo tikrai nemažas. Tik klausimas, ar tokie jų kreipimaisi nueina ten, kur reikia, ir prasimuša į tą Rusijos informacinę erdvę, kuri šiuo metu yra užblokuota. Tokie dalykai, mano manymu, ten nėra skelbiami.

Ne vienas garsus pačios Rusijos sporto, meno ar kitos srities atstovas taip pat pasisakė prieš karą ir pasmerkė veiksmus Ukrainoje, bet ir jų balsas ten yra blokuojamas. Taigi, didžiausia problema yra tai, kaip pasiekti tuos, kurie dar bent truputėlį to kritinio mąstymo turi ir kurie galėtų suprasti, kas iš tiesų dabar vyksta.

Tie sportininkai, kurie yra tikrai žinomi, galėtų pasisakyti, tik klausimas, ar kas nors išgirs, ir kas jų po to lauks toje pačioje Rusijoje. Vien dėl šių priežasčių veikiausiai ir yra nutylima. O dėl mūsų vyrų, nežinau... A. Sabonio sūnus Domantas jau išreiškė savo palaikymą ukrainiečiams, akivaizdu, kad ir Arvydo pozicija nėra kitokia, tik gal niekam nepavyksta su juo susisiekti“, – pateisinimų savo buvusių komandos draugų tylos sienai ieškojo dabartinis Seimo narys.

„Aišku, jų žinomumas yra labai didelis. Tačiau manau, kad jų pasisakymas turėtų didesnę reikšmę mūsų vidinei auditorijai. Rusijos tokios nuomonės, ko gero, nepasiekia. Žinome net ir apie baudžiamuosius veiksmus, įvestus dėl pasisakymų prieš karą ir apskritai jo komentavimą, todėl bet kuris, turintis pilietinės drąsos, jeigu ten pasisakys, gali labai greitai patekti už grotų. Todėl ir kai kurių garbingų žmonių tylėjimas, manau, gyvenime apsaugo juos nuo didelių nemalonumų. O esant tokiems dezinformacijos srautams, didžioji daugumą rusų nežino, kas iš tikrųjų Ukrainoje vyksta.

Mus būnant Sovietų Sąjungos rinktinėje kartais pavadindavo „miško broliais“. Dabar irgi nesinori sakyti, kad mes, kaip žmonės, tapome priešais vieni kitiems, bet apmaudu vien dėl to, kad kai kurių ta reakcija yra pernelyg švelni. Vis dėlto tas, kuris mato ir suvokia, kas vyksta, turėtų reaguoti kitaip“, – pridūrė S. Jovaiša.

Ne tik nebetylėti, bet ir pabudinti Ispaniją nusprendė Šarūnas Jasikevičius, griežtai pasmerkęs Rusijos pradėtą brolžudišką karą.

„Tai turi būti viso pasaulio dėmesio centre. Galbūt jūs, visą laiką gyvenantys čia, iki galo nesuvokiate situacijos. Bet mes, lietuviai, gimę netoli šių įvykių epicentro, suprantame kas vyksta. Privaloma į tai žiūrėti daug rimčiau Ispanijoje, Katalonijoje. Tai turi sustoti dabar, nes nežinome iki kur šitas „ponas“ (turi omenyje Rusijos diktatorių Putiną, – red. past.) gali eiti“, – rėžė Šaras.

Tokio ryžtingo tono arba bent jau kažko panašaus į jį iš kitų garsiausių Lietuvos krepšinio žmonių pasigedo komentatorius Vaidas Čeponis.

„Norėtųsi, kad jie išreikštų savo pilietinę poziciją, nes netikiu, kad rusų visiškai nepasiekia jokia informacija. Taip, išjungti socialiniai tinklai ir nepriklausomi kanalai, bet kažkiek jos vis tiek turi prasprūsti.

O Rusijos žmonės, ypač vyresnio amžiaus, yra tiek paveikti propagandos, kad jau nepakeisi jų mąstymo, nebent juos skurdas prispirs išeiti į gatves. Vieni bijo tai daryti, nes matome, kiek mažai žmonių ten protestuoja prieš karą ir kaip jie yra susemiami, kiti yra pasyvūs piliečiai ir stebi viską iš šono arba bėga į Suomiją. Bet jaunimas didžiuosiuose miestuose žino, kas darosi, tik tiek, kad jų yra koks vienas trečdalis visuomenės“, – pastebėjo jis.

V. Čeponio teigimu, tarptautinės sporto arenos durys visiems Rusijos atstovams, kad ir kaip jie bepasivadintų, turėtų būti užtrenktos ilgiems metams.

„Net jeigu stebuklingai pasikeistų valdžia ir Rusija greitu metu taptų demokratine, manau, kad bent keletą metų rusams vis tiek dar turėtų būti uždrausta dalyvauti tarptautinėse varžybose, nes turbūt ne vien V. Putinas kaltas, didžioji dalis tyliai jį palaikančios rusų tautos irgi yra atsakinga už tai, juk ji rinko savo prezidentą.

Labai keista, kad kai kuriems dar buvo leista dalyvauti, kaip tam gimnastui su Z raide ant krūtinės. Bet neabejoju, kad kai vyks artimiausios, o gal net ir dar kitos olimpinės žaidynės, Rusijos sportininkams apskritai turi būti uždrausta jose pasirodyti – net ir kaip neutraliems ar Rusijos olimpinio komiteto atletams“, – tvirtino krepšinio ekspertas.

Savo ruožtu S. Jovaiša, pasitelkęs 1980-ųjų olimpinių žaidynių, kurias boikotavo kone pusė pasaulio šalių, pavyzdį, į šį klausimą pažvelgė nuosaikiau.

„Puikus pavyzdys, kaip sportas susijęs su politika, yra 1980-ųjų Maskvos olimpinės žaidynės. Atimti tokį startą iš sportininko, kuris tokiame sporto forume galbūt gali sudalyvauti vieną vienintelį kartą per savo gyvenimą, yra nusikaltimas prieš jį. Man, deja, savo kailiu taip pat teko tai patirti – turėjau praleisti 1984-ųjų žaidynes Los Andžele.

Puikiai atsimenu, kaip buvo ruošiama dirva nevisavertei Maskvos olimpiadai. Tais metais kiek buvo išvykų ar susitikimų su kitų valstybių komandomis, buvome įspėti nebendrauti ir nesikalbėti apie laukiančias žaidynes, nors aš nežinau, ko ten reikėjo bijoti. Tačiau kai į Maskvą neatvažiavo pusė delegacijų, tai sukūrė ir tokį nepilnavertiškumo kompleksą. Paskui pats esu pagalvojęs, kad gal ir gerai, jog mes tada nelaimėjome čempionų titulo, nes jis šiek tiek neteisingai pasiektas.

Kertinė kitų šalių boikoto priežastis buvo SSRS invazija ir karas Afganistane. Pamenu, kad olimpiniame kaimelyje tvarką nebyliai prižiūrėjo labai daug pareigūnų, bet vieną dieną valgykloje daugiausiai Prancūzijos sportininkai sukėlė tokią minidemonstraciją ir šaukė: „Laisvė Afganistanui“. Kadangi buvome netoliese, mus iš ten išvarė, o prancūzus irgi išsklaidė, ir viskas greitai baigėsi.

Ir tada jau atrodė, kad kažkokia nesąmonė, jog į aukščiausio lygio sporto renginį vis tiek įkišama ta politika. Savaime kilo klausimas, kodėl per visą politinę mėsmalę turi praeiti sportininkai, kurie šiaip jau niekuo dėti“, – savo požiūrį dėstė buvęs žalgirietis.

S. Jovaiša pagyrė visus tuos Lietuvos sportininkus, kurie prasidėjus karo veiksmams spjovė į pelningas sutartis ir išskubėjo iš Rusijos.

„Noriu pasakyti pagiriamąjį žodį visiems tiems, kurie visgi suspėjo susiprasti ir pasitraukė iš visų Rusijos klubų, kalbant net ne tik apie krepšininkus.

Galbūt buvo manančių, kad už didžiulius pinigus žaidžiantys neatsisakys savo atlyginimų, bet didelė pagarba jiems parodžius, jog ne pinigai viską lemia. Jie įeis į istoriją kaip suprantantys, kas tai yra taika, teisė ir žmonių likimai. Džiugu, kad jie grįžo į kitą – teisingą pasaulį. O visiems kitiems, kaip ir tam minėtam gimnastui, kada nors tikrai pasidarys gėda“, – tikino jis.

Dar riebiau gavęs naują pasiūlymą pasisakė Lietuvoje taip pat puikiais žinomas Ukrainos rinktinės strategas Ainaras Bagatskis, kuris pareiškė kad į Rusiją važiuotų nebent su automatu rankose.

„Galiu atskleisti, kad prieš kelias dienas man pasiūlė darbą Rusijoje. Aš tik pasakiau: „Duokite man automatą ir leiskite pravažiuoti pro Kremlių. Ar jūs išprotėjote? Kaip galite net pagalvoti apie tai?“ Tol, kol Rusijoje bus diktatūra, aš ten dirbti neketinu – tabu“, – emocingai Latvijos televizijai pasakojo A. Bagatskis.

Visa laida „Krepšinio zona“ – vaizdo įraše.