Macijausko gebėjimų nustebintas Žukauskas: turėjome tapti olimpiniais čempionais

„Ruošiausi, bet tą reikėjo daryti mėnesiu anksčiau“, – po „Auksinės“ rinktinės sugrįžimo juokėsi Mindaugas Žukauskas. Jis ir vėl darė daug nematomo darbo, bet pergalingai sugrįžti 2003 m. Europos čempionams nepavyko, rašo Krepšinis.lt.

9 auksinės rinktinės nariai ketvirtadienį Vilniuje vienam vakarui vėl sugrįžo į aikštę, bet 62:68 (18:20, 21:14, 16:15, 7:19) nusileido „Žvaigždžių“ komandai, kurios marškinėlius vilkėjo keli jaunieji talentai, karjerą vis dar tęsiantis Mindaugas Lukauskis, buvę krepšininkai Robertas Javtokas, Jonas Mačiulis.

„Asmeniškai man buvo sunkios rungtynės. Ruošiausi, bet tą reikėjo daryti mėnesiu anksčiau, savaitės neužteko, kvapą reikėjo gaudyti, – po mačo juokėsi M. Žukauskas. – Bet smagu pabūti su saviškiais, prieš jaunimą pakovoti.

Jie slampinėjo, tada pradėjome juos žnaibyti, per rankas daužyti ir tada jau jie pasakė, kad reikia įkrėsti šitiems vyrukams. Teisingai, šaunuoliai, viskas gerai“, – šypsojosi M. Žukauskas.

„Auksinei“ rinktinei sudėtyje trūko trijų kalvių – Šarūno Jasikevičiaus, Dariaus Songailos ir Eurelijaus Žukausko. Pirmųjų dviejų nedalyvavimas buvo žinomas iš anksto, E. Žukausko – staigmena.

„Liūdna, kad nebuvo Šaro, Songailos, to paties Eurelijaus. Kur jis dingo? Reikės pirštu pagrūmoti“, – geros nuotaikos neprarado M. Žukauskas. 

Europos čempionų negelbėjo ir aikštėje skrajojęs Arvydas Macijauskas, pelnęs 21 tašką. Atrodė, kad Macas nepasikeitęs – pokalbiai su teisėjais, vaidybiniai gebėjimai ir rankos taiklumas vis dar neprarasti.

Gynėjo nusiteikimą atspindėjo ir emocijos po mačo, keliaujant rūbinės link – snaiperis garsiai išreiškė nusivylimą pralaimėjimu.

„Mane labiausiai Macijauskas stebina. Jaunuolis galėtų dar žaisti ir žaisti. LKL – drąsiai, o pagal norą tikrai galėtų žaisti Eurolygoje, ką jis išdarinėja“, – juoką tramdė M. Žukauskas.

Šios rungtynės tapo viena iš nedaugelio progų vėl susiburti Europos čempionams.

„Yra keli žmonės, su kuriais susitinkame dažniau – gimtadienio proga, su Eurelijumi esame užmezgę santykį, visada sakydavome, kad esame broliai. Kiekvienas turime savo gyvenimą, esame kažkuo užsiėmę ir miestai skiria“, – apie retus pasimatymus kalbėjo šiaulietis.

Grįžęs mintimis atgal M. Žukauskas sakė, kad smagiausias prisiminimas – sirgalių jūra, lydėjusi rinktinę nuo Karmėlavos iki Santakos, bet prisimenant šią krepšininkų kartą jam kiek apmaudu, kad ji ilgai neišliko kartu ir nenuskynė daugiau pergalių.

„Galėjome. 2004 m. žaidynių pusfinalis su Italija – skaudžiausias pralaimėjimas, turėjome tapti olimpiniais čempionais, nes JAV jau buvo nustumta. 2005 m. nesuvažiavome į Europos čempionatą.

Galėjome eiti toliau. Iš kažkur išlindo Šaro ir Antano Sireikos konfliktas, gal buvo užgautos ambicijos kažkokios ir tai trukdė. Kiekvienas turėtume pažvelgti į save“, – dabar mano jis.

Veteranų lygose iki šiol žaidžiantis M. Žukauskas nežino, ar po dešimties metų vėl išvysime šiuos auksinius vyrukus aikštėje.

„Jeigu širdis nesustos – taip, kai kuriems iš mūsų bus po 60 metų“, – šyptelėjo jis.