"Šiaulių" klubas žengia į trečią dešimtį

Rugsėjo 8–9 dienomis krepšinio klubas „Šiauliai“ draugiškomis rungtynėmis Šiaulių arenoje minės komandos 20-metį. Per du dešimtmečius komanda sukaupė svarią pergalių, žymių žaidėjų, trenerių ir nuotykių kolekciją.

Neišgydoma liga

„Šiaulių“ komandos prezidentas Adomas Klimavičius šypsosi: per gimtadienį krepšininkų laukia ne egzaminas, o koliokviumas.

Rugsėjo 8 dieną 18 valandą „Šiaulių“ komanda žais su Kijevo „Budivelnik“, o 9 dieną 18 valandą – su Klaipėdos „Neptūnu“.

Salės kubo ekrane bus demonstruojamas filmukas apie „Šiaulių“ komandos istoriją, koridoriuje eksponuojama fotografijų paroda.

Apie 20 „Šiaulių“ klubo metų kalbamės su klubo prezidentu Adomu Klimavičiumi, valdybos pirmininku, Šiaulių miesto garbės piliečiu Alfonsu Armalu ir jo žmona Irena, dar vadinama „Šiaulių“ komandos mama, bei fizinio parengimo treneriu Stanislovu Norkumi.

Visi šie žmonės „Šiaulių“ klube – nuo pat pradžios. Kartu patyrę pergalių euforiją ir širdgėlą lieję dėl vienu tašku pralaimėtų rungtynių, jie iki šiol vieningi kaip kumštis.

A. Armalas grįžta prie ištakų: tarybiniais metais, dirbdamas 4-osios Šiaulių kelių statybos valdybos viršininku gavo užduotį: pastatyti salę ir surinkti komandą. Statė sandėlį, o prie sandėlio – pačių suprojektuotą salę. Surinko komandą „Kelininkas“. Iš „Kelininko“ išaugo „Šiauliai“.

A. Klimavičius prisimena, jog prieš du dešimtmečius A. Armalas pasakė: jei komanda iš Šiaulių nežaistų LKL, jam reikėtų žmoną vežti į Kauną pažiūrėti „Žalgirio“, į Vilnių – „Lietuvos ryto“ ir grįžti naktį. Tad geriau, kad į Šiaulius atvažiuotų „Žalgiris“ ir „Lietuvos rytas“.

Šis pajuokavimas išsipildė su kaupu. Šiauliuose yra žaidę tokie grandai, kaip Salonikų „Aris“, Zadaro „Zadar“, Maskvos CSKA.

Per dvidešimt metų A. Armalas krepšiniui skyrė didžiules sumas. Juokiasi: būtų buvę pigiau žmoną kad ir į Niujorką skraidinti. Kartais po pralaimėtų rungtynių valdybos pirmininkas pagalvoja: gal jau laikas sustoti? Bet išsimiegojus, jo žodžiais, „vėl ateina į protą“. Aistrą krepšiniui A. Armalas vadina neišgydoma liga. Jam energingu galvos linkėjimu pritaria žmona.

„Šiauliai“ turi ir atžalą – klubo pastangomis įkurtą krepšinio akademiją „Saulė“. „Jei yra saulė, yra ir gyvybė“, – neabejoja A. Armalas.

Patriotizmas svarbiau

Per 20 sezonų „Šiauliai“ 16 metų dalyvavo įvairaus rango Europos varžybose. „Tai yra brandus klubas“, – pabrėžia A. Klimavičius.

Kaip pavyksta du dešimtmečius rasti rėmėjų, suburti pajėgią komandą? „Įgūdžių reikalas“, – šypsosi į ūsą patyręs vadybininkas A. Klimavičius.

Pro jo akis nepraslysta jauni talentingi žaidėjai. Išlaukia momento, kada nusižiūrėti krepšininkai subręsta – duoda vaisių. Bet lietuviai yra labai brangūs. Tenka ieškoti ir užsieniečių.

„Šiauliai“ niekada negalėjo pasigirti dideliu biudžetu, bet tai netrukdė iškovoti skambių pergalių.

„Svarbiau nei dideli pinigai – patriotizmas“, – neabejoja A. Armalas. – Biudžetas ne viską lemia. Galiu kelnes apsimauti už 10 litų ir 500 tūkstančių litų. Kuo jos skirsis? Kelnės yra kelnės. Svarbiausia – draugiškumas. Juk šluotos nesulaužysi.“

A. Klimavičius džiaugiasi, kad komandai sekasi pasirinkti ne tik žaidėjus, bet ir trenerius. „Šiauliuose“ pergalingai dirbo Antanas Sireika, Aloyzas Rudys, Ramūnas Butautas. Tik Robertas Kuncaitis pasitraukė sezono viduryje. Komandą trumpai yra treniravę A. Klimavičius, Robertas Giedraitis, kuris yra vienintelis šiaulietis, profesionalią krepšininko karjerą pradėjęs ir baigęs „Šiauliuose“, nekeisdamas klubo.

Dabar komandai antrą sezoną vadovauja Gediminas Petrauskas, jam talkina R. Giedraitis bei kitas buvęs ilgametis komandos žaidėjas Vaidas Pauliukėnas.

„Šiaulių“ komandoje profesionalią karjerą pradėjo ir baigė Europos čempionas, olimpinės bronzos laimėtojas Mindaugas Žukauskas, čia startavo ir kitas Europos čempionas Donatas Slanina.

Pritrūko fortūnos

I. Armalienė – ištikimiausia komandos sirgalė. Jos rankinuke visuomet būna šokoladukų, dažniausiai – „Pergalės“. Po rungtynių jais I. Armalienė pamalonina krepšininkus.

I. Armalienė – pirmasis žmogus, kuris ne tik sveikina krepšininkus, bet ir randa tinkamų žodžių po pralaimėjimų. „Reikia išbristi iš duobės ir galvoti, kad ateityje viskas bus geriau. Visada pasakau: „Vyrai, nenusiminkit!“ – sako gydytoja dirbanti aistruolė.

Anksčiau įsiaudrinusi po rungtynių ponia Irena namo iš „Tauro“ salės patraukdavo pėsčiomis. „Dabar toli“, – juokiasi moteris.

I. Armalienė kiekvienam krepšininkui yra sukūrusi eilių. Kai Mindaugas Žukauskas pakliuvo į olimpinę rinktinę, sueiliavo: „Ar lietūs lis, ar saulė švies, bet Mindaugo taikli ranka ne vieną ten nustebins.“

Ne prastesnis sirgalius už žmoną ir A. Armalas. „Oho! Dar ir kaip ginčijamės! Dėl taktikos, dėl žaidėjų“, – emocijomis trykšta I. Armalienė.

Didžiausias nusivylimas poniai Irenai – praėjusį sezoną „per 5 sekundes iš rankų išslydęs sidabras“ (jei „Šiauliai“ būtų laimėję ketvirtfinalyje, pusfinalyje jų būtų laukusi Prienų „TonyBet“ komanda – red. past.). Didžiausia laimė užliejo, kai krepšininkai grįžo su BBL taure.

A. Klimavičius pritaria: skaudžiausios tos rungtynės, kurias paskutines pralaimi. Bet tam ir yra pergalės, kad pasimirštų pralaimėjimai.

Šakočio intriga

„Mes, „Šiaulių“ komanda, esame kaip šeima“, – šypsosi I. Armalienė. Anksčiau komanda kartu švęsdavo Naujuosius metus, sėkmingų sezonų pabaigtuves.

A. Klimavičius prisimena: pirmieji LKL medaliai buvo sutikti su vėliavomis. Kai komanda septynis kartus iš eilės iškovojo LKL bronzos medalius, emocijos kiek nublanko – prisireikė antrosios, pirmosios vietos.

Gera žinia apie „Šiaulius“ sklinda plačiai. Į klubą atvykę užsieniečiai žino: komanda yra labai draugiška.

S. Norkus atskleidžia rūbinės tradicijų: per gimtadienį krepšininkas privalo vaišinti šakočiu. Šakotį turi atnešti ir tas žaidėjas, kuris pelno 100-ąjį tašką. Tad kartais krepšininkai vienas kitam perdavinėja kamuolį, stengdamiesi išvengti lemiamų taškų.

„O mama mia!“

Klubo istorijoje – aibė linksmų nutikimų. Dėl kultūrinių skirtumų, pastebi S. Norkus, geros nuotaikos į klubą įnešė amerikiečiai.

„Žiauriose“ fizinio pasirengimo stovyklose Papėje (Latvija) lietuviai po treniruočių krenta atsigaivinti į jūrą. Amerikiečiai geriausiu atveju įsibrenda iki kelių, nes jiems vanduo – ledinis.

Brendonui Braunui braidant po jūrą, kažkas sušuko, jog tuoj atplauks ryklys. Amerikietis šaute šovė iš vandens: patikėjo, kad Baltijos jūroje yra ryklių.

Stovykloje treniruotės vyksta bet kokiu oru, todėl kartais legionieriai teiraujasi, kur artimiausias oro uostas. Jie greit nuraminami atsakymu: „Kol pėsčias nueisi iki oro uosto, ir stovykla pasibaigs!“

Prieš keliolika metų į Italiją, Milaną, krepšininkai autobusu važiavo 54 valandas. Į kelionę įsidėjo du maišus duonos, dvi dėžes dešros. Negana ilgo kelio, dėl sugedusio autobuso pavėlavo į rungtynes. „O mama mia!“ – sulaukę varžovų, aiktelėjo italai.

Už pavėlavimą į rungtynes tuo metu būdavo skiriama 15 tūkstančių markių bauda. Tai buvo pusė metinio komandos biudžeto.

„Tauro“ salėje „Šiauliams“ žaidžiant su Italijos „Stefanel“, per aikštės vidurio liniją pasileido žiurkė. Kai graužikas prabėgo pro švedą teisėją, šis iškėlė nykštį.

„Šiaulių“ senbuvių ketvertas sutinka: „Tauro“ salėje buvo kitokia dvasia. Arti žaidėjai, teisėjai. Kažką pasakęs teisėjui, gaudavai ir atsaką. S. Norkus prisimena, kaip vienas stambus, kaip spinta, sirgalius norėjo primušti šviesaus atminimo teisėją Virginijų Dovidavičių už neva nesušvilptus žingsnius. Teisėjas išsisuko: „Tu ką, nežinai, kad taisyklės pasikeitė?!“

„Arenoje dvasia prapuolė. Žiūrovai ir žaidėjai yra toli“, – atsidūsta I. Armalienė.

Fizinio parengimo treneris mato viską

Paminėjęs gimtadienį, „Šiaulių“ klubas toliau rengsis sezonui. Palangoje žais turnyre Vlado Garasto taurei laimėti ("Šiaulių“ pogrupyje kausis „Lietuvos rytas", Kijevo „Budivelnik“, Maskvos „Chimki"), dalyvaus Baltijos taurės varžybose Liepojoje.

„Šiemet komanda surinkta labai įdomi“, – įvertina S. Norkus. Jis tarsi rentgenu permato krepšininkus, žino kiekvieno silpnas ir stiprias vietas. Nuo fizinio parengimo trenerio nieko nepaslėpsi.

S. Norkus trumpai apibūdina komandos žaidėjus. Nekasdieniškas duetas – broliai Ryanas ir Tyleris Olanderiai. Tyleris yra kairiarankis. Universalus. „Neturiu prie ko prikibti, pirmą kartą matau amerikietį, taip kultūringai darantį pratimėlius“.

Brolis Ryanas (213 centimetrų) yra žaidęs Panevėžyje: „Aukštas vyras, gražu pažiūrėti“.

„Mažiukas“ (188 centimetrų) Jonathanas Lee – dar vienas kairiarankis.

„Labai džiaugiuosi Gintaru Leonavičiumi. Matosi, kad žmogus per vasarą stipriai dirbęs. Taktika, technika – laiko klausimas. Labai cementuojantis žmogus“.

Vytautas Šulskis rūbinėje nuima psichologinę įtampą, turi gerą humorą jausmą.

Karolis Babkauskas, krepšininkų akimis, „mažas žmogus“ – 184 centimetrų. Smalsus, originalus.

Martynas Linkevičius – kovotojas. Tikėtina, kad agresija, azartas bus pademonstruotas aikštelėje.

Julius Jucikas dabar – geriausios formos per visą laiką, kiek žaidžia Šiauliuose.

Rokas Giedraitis yra truputį pasitempęs čiurną. „Pavadinau meškiuku, bet nesupyko. Turi 3–4 kilogramus nereikalingos masės“.

Ignas Ramašauskas vyriškėja, per vasarą dirbo kryptingai, tapo raumeningesnis. „Pagrindinė problema – jis labai geras žmogus. O krepšinio aikštelėje reikia šiek tiek chamizmo, provokuoti varžovą. Ignui palinkėčiau agresijos“.

Arūnas Sajavičius, gimęs 1995 metais, yra darbštus, turi gerą metimą. „Su juo reikia kryptingai dirbti – miestai per dieną nepasistato. Žaidėjas savo amžiaus grupėse buvo ant Lietuvos rinktinės slenksčio.“

Modestas Klumpys – itin šoklus. Laimėjo per treniruotę surengtą šoklumo iš vietos testą: nušoko 63,3 centimetro.

Treneriui G. Petrauskui S. Norkus siunčia linkėjimą: reaguoti ramiai, jei komanda laimi 15 taškų. Nes per minutės pertraukėles komandos strategas visuomet duoda velnių.