D.Maskoliūnas suplėšė V.Romanovo lapelį ir nebuvo įleistas į treniruotę

„Abejoju ar Ramūnas Butautas, arba Gintaras Krapikas praleisdavo tiek laiko su Vladimiru Romanovu kiek man tekdavo. Būdavo momentai, kai beveik kiekvieną dieną – arba prieš treniruotę, arba po jos reikėdavo kalbėtis apie visokius kosmosus“, – vieną keisčiausių Kauno „Žalgirio“ gyvavimo laikotarpių prisimena treneris Darius Maskoliūnas. 

2008–2013 m. „Žalgirio“ nuotykiai ir išgyvenimo dramos pateko į sporto žurnalisto Jono Miklovo knygą „Aš – stebuklas, Jūs nepastebėjote?“.

Krepšininkų, trenerių, komandos administracijos darbuotojų ir kitų krepšinio pasaulio žmonių prisiminimai nepaliko abejingų – leidyklos „Eugrimas“ išleista knyga jau ne vieną savaitę yra tarp perkamiausių Lietuvoje.

Knygoje nemažai istorijų, susijusių su dabar „Žalgirio“ trenerių štabe dirbančiu D. Maskoliūnu. 2008–2013 m. sezonuose jam teko dirbti tiek pagrindiniu treneriu, tiek jo asistentu. Pasak trenerio, pradžioje V. Romanovui kaip komandos gelbėtojui, jis jautė pagarbą. Tačiau, kuo toliau, tuo labiau klubo savininko klausimai ir sprendimai tapo vis keistesni.

„Per vieną pokalbių jis ant balto popieriaus lapo piešė povandeninio laivo generatorių. Meluočiau sakydamas, kad buvo labai įdomu“, – vieną iš susitikimų su V. Romanovu prisimena D. Maskoliūnas.

V. Romanovas kviesdavo įvertinti poeziją

Po V. Romanovo sprendimo nutraukti sutartį su R. Butautu, D. Maskoliūnui klubo savininko kabinetas tapo antraisiais namais. Knygoje rašoma, kad V. Romanovas duodavo tuometiniam vyr. treneriui įvertinti ir jo kuriamą poeziją. Ant darbo stalo nuolat būdavo padėta knygelė, į kurią verslininkas su rusų kalbos mokytoja rašydavo eilėraščius, ilgai ieškodami rimui tinkamesnių žodžių.

V. Romanovas su D. Maskoliūnu laiką leisdavo ir krepšinio aikštelėje. ŪBIG biuro pirmajame aukšte buvo įrengta maždaug 100 kvadratinių metrų parketu klota aikštelė su veidrodžiais ant sienų, kurioje V. Romanovas tobulindavo savo šokio judesius. Į šią aikštelę buvo atvežtas ir krepšys, į kurį mėtydamas „Žalgirio“ savininkas tobulino metimą. V. Romanovas čia pasikviesdavo „Žalgirio“ komandos trenerį ir vyrai kartu mėtydavo į krepšį.

J. Miklovas knygoje „Aš – stebuklas, Jūs neprastebėjote?“ rašo, kad treniruote V. Romanovo ir D. Maskoliūno bendravimas nesibaigdavo. Nors treneris stengdavosi to išvengti, savininkas jį pasikviesdavo į namus, kur prie arbatos puodelio buvo tęsiamos diskusijos apie krepšinį ir gyvenimą apskritai.

„Draugams pasakodavau, kad bendravimas su juo buvo kaip tokia jogurto reklama: sėdi žmogus už stalo, iš jo išsiurbia orą ir jis susileidžia kėdėje. Čia būdavo tas pats. V. Romanovas sėdėdavo treniruotėje, o po jos dar važiuodavome pas jį į namus ir kalbėdavome apie nieką. Po to kaip išsiurbtas jogurtas pėdindavau namo“, – įdomių pasakojimų pilnoje knygoje sako D. Maskoliūnas.

Apsauginiai D. Maskoliūno neįleido į treniruotę

R. Butautui pradėjęs aiškinti, kas ir kada turi žaisti, V. Romanovas tą patį tęsė ir su D. Maskoliūnu. Įtampa tarp klubo savininko ir vyr. trenerio tik augo ir apogėjų pasiekė per finalinę LKL seriją su „Lietuvos rytu“.

Kaip rašoma knygoje, D. Maskoliūnas paėmė V. Romanovo jam kišamą lapą, suplėšė jį ir numetė šiam atgal į veidą. Du įtūžę vyrai stovėjo vienas priešais kitą „Žalgirio“ autobuso priekyje ir nė vienas neketino nusileisti: treneris ruošėsi išvykti į trečiąsias LKL finalo rungtynes, o klubo savininkas norėjo jį čia ir dabar atleisti.

Kompromisas buvo toks: V. Romanovas leidžia D. Maskoliūnui važiuoti su komanda į Vilnių, bet jeigu „Žalgiris“ vakare rungtynes pralaimės, treneris bus atleistas. Trečias rungtynes Vilniuje „Žalgiris“ po atkaklios kovos pralaimėjo 81:83.

Kitos dienos rytą D. Maskoliūnas buvo iškviestas į V. Romanovo kabinetą. Šis jam pradėjo aiškinti, kaip komanda turėtų žaisti, braižyti ant baltos lentos schemas, aiškinti, kurie žaidėjai turėtų rungtyniauti. Tada treneris atsistojo, pareiškė, kad neturi laiko klausytis tokių nesąmonių, nes jam reikia peržiūrėti rungtynių įrašą ir paruošti komandą ketvirtajam mačui.

Kivirčas baigėsi tuo, kad „Ūkio banko“ apsauginiai neleido D. Maskoliūnui patekti į komandos treniruotę. Penki didžiuliai apsaugininkai su ginklais stovėjo prie įėjimo į salę.

„Gerai, tegul šitie du tavo vaikinai paima mane už parankių, užeinu į savo kabinetą, pasiimu daiktus, užeinu į rūbinę, paspaudžiu visiems rankas, ir išeinu“, – bandė derėtis D. Maskoliūnas. Banko vadovas nenusileido ir netrukus treneris sėdo į automobilį ir išvažiavo namo.

Tokių sunkiai protu suvokiamų istorijų „Žalgirio“ viduje netrūko keletą metų, kol klubą valdė V. Romanovas. Visos jos pateko į knygą „Aš – stebuklas, Jūs nepastebėjote?“. Knygoje savo prisiminimais dalijasi Arvydas Sabonis, Mantas Kalnietis, Jonas Mačiulis, Paulius Jankūnas, Artūras Milaknis ir dar kelios dešimtys krepšinio pasaulio žmonių.

Paprašytas apibūdinti, kuo skiriasi tuometinis ir dabartinis „Žalgiris“, D. Maskoliūnas sako, kad skirtumai kosminiai: „Dabar yra klubas su aiškia vizija, konkrečiais darbų pasiskirstymais ir kiekvienas atlieka savo darbą nesikišant kitiems.“