NBA arba Eurolygos siekiantis "Wolves" nigerietis: apie Lietuvą žinojau, kad čia šalta

Vasarą pirmuoju Vilniaus „Wolves“ pirkiniu tapęs Christianas Mekowulu tapo ir vienu vėliausiai į sostinę tarpsezoniu atvykusių žaidėjų. Daugiau ne mėnesį aukštaūgiui užtruko įveikti biurokratines kliūtis ir gauti Lietuvos vizą. Šalies, kurios šaltojo metų laiko, žiemos, legionierius iš Nigerijos visiškai nelaukia.

Tačiau vėlyvas prisijungimas prie komandos draugų nesutrukdė krepšininkui debiutuoti jau pirmose „Wolves“ sezono rungtynėse. Nespėjęs tinkamai pasitreniruoti savo naujoje darbovietėje C. Mekowulu rungtynėse su „Šiauliais“ surinko 8 taškus bei atkovojo 3 kamuolius, padėdamas sostinės komandai namo parsivežti nelengvą pergalę.

Jei ne atsitiktinis praeivis Nigerijoje, tikėtina, kad šio „Wolves“ puolėjo Lietuvos krepšinio gerbėjai niekada nebūtų išvydę.

„Kaip pamilau žaidimą, mano istorija yra kiek kitokia. Visai kitokia. Nes krepšinį pradėjau žaisti keistu būdu. Tiesiog nepažįstamasis, man einant gatvėje Nigerijoje, pamatė mane ir pasakė – ei, tu esi aukštas, ar žaidi krepšinį? Man atsakius, kad ne, jis paklausė, kur aš gyvenu, kur yra mano tėtis. Ilgą istoriją pasakojant trumpai, jis man pasakė, kad turiu žaisti krepšinį ir važiuoti į Ameriką, nes esu aukštas. Taip ir pradėjau žaisti, pamilau krepšinį. Viskas nuo to laiko – jau tik istorija“, – apie sau netikėtą posūkį į krepšinį jaunystėje pasakojo C. Mekowulu.

Savo interviu C. Mekowulu papasakojo apie universitete gautą patirtį, svajonę žaisti aukščiausiame lygyje, jaunystėje stebėtus žaidėjus, žinias apie Lietuvą, krepšinio svarbą savo gyvenime, patarimus jaunimui ir laisvalaikį.

Pabaigęs mokslus Tenesio valstijos universitete nusprendei persikelti į Teksaso A&M universitetą. Kodėl likai NCAA dar vieneriems metams? 

Mano tikslas buvo žaisti NBA lygoje. Todėl pagalvojau, kad persikelti į Teksasą pas ten buvusi trenerį, matant, kokius žaidėjus ir kokią komandą jis turėjo, man bus geras šansas parodyti savo įgūdžius, savo lygį ir turėti geresnes galybes patekti į lygą. Nors tai ir nepavyko, didžiuojuosi tuo, kur esu dabar.

Kas buvo sunkiausia iš NCAA persikeliant į profesionalų krepšinį? Kaip prisitaikei prie pokyčių?

Manau, kad mokyklos ir universiteto krepšinis mane visai gerai paruošė profesionalo karjerai. Neturėjau lengvų trenerių nei mokykloje, nei universitete. Universitete mane treniravo gynybinio stiliaus treneris. Daug ką praėjome, jis stengėsi padaryti mus geresniais. Tie metai padėjo man prisitaikyti bet kur, kur tik buvau. Žaisdamas krepšinį praėjau daug ką. Žaidžiant reikėjo fizinio tvirtumo, psichologinio tvirtumo. Todėl universitetas man labai padėjo, nes vėliau tapęs profesionalu didelių pokyčių nepajaučiau.  Koledže turėjau kitokių nei įprastai iššūkių, kurie vėliau pravertė perėjus į profesionalų krepšinį. 

Ką patartum būsimiems krepšininkams, kurie svajoja tapti profesionaliais žaidėjais?

Svarbiausia – tikėti savimi. Jei aš būčiau klausęsis kitų žmonių, šiandien nebūčiau čia. Mokykloje viskas, ką girdėjau, buvo „nepakankamai geras“, „neturintis pakankamai įgūdžių“. Universitete – „nepakankamai geras“, „neturintis pakankamai įgūdžių“, „vidutinių gabumų žaidėjas“, „eilinis sportininkas“. Neturi tam leisti tave sugniuždyti. Turi savimi tikėti ir, žinoma, turi sunkiai dirbti, neleisti kitiems tave stumti žemyn. Tikėti savimi ir sunkiai dirbti. Nesvarbu, ką kiti sakys apie tavo žaidimą, ar koks tu esi. Tu pats turi žinoti, kas esi, kokius tikslus sau keli ir ką nori pasiekti. Viskas, kas yra svarbu – tik tu, o ne tai, ką aplinka sako apie tave. Todėl svarbiausias dalykas yra sunkiai dirbti ir tikėti savimi.

Būdamas krepšininku, turėjai galimybę gyventi skirtingose šalyse – JAV, Italijoje, Ispanijos, o dabar ir Lietuvoje. Ką žinojai apie Lietuvą prieš čia persikeldamas?

Žinojau, kad čia šalta. Girdėjau apie tai. Bet visi, su kuriais kalbėjausi, pasakydavo kažką gero. Prieš du metus Sasaryje turėjau komandos draugą Bendžių. Jis yra iš Lietuvos. Prieš pasirašydamas sutartį kalbėjausi su juo, dar kalbėjausi ir po pasirašymo. Jis pasakė, kad man čia patiks ir negali pasakyti nieko blogo. Dabar, kai esu čia, man labai patinka. Girdėjau, kad greitai čia bus labai šalta. Nekantriai to laukiu.

Kaip krepšinis pakeitė tavo gyvenimą?

Krepšinis man padėjo labai daug. Be krepšinio nebūčiau pasiekęs to, kur esu dabar. Turiu draugų, su kuriais augau Nigerijoje. Matau, kur jie yra šiuo metu, tai jei ne krepšinis, būčiau tokioje pat padėtyje kaip jie. Todėl krepšinis mano gyvenimui padarė didžiulę įtaką. Jis man labai padeda. Žinoma, turiu šeima, kuri man yra svarbiausia, bet krepšinis yra labai svarbus. Nesvarbu, kas tuo metu vyksta mano gyvenime, kai paimu kamuolį į savo rankas, visos problemos išnyksta. Krepšinis pakeitė mano gyvenimą tokiais būdais, apie kokius nebūčiau pagalvojęs. Esu dėkingas, kad galiu tai daryti, kad tai yra mano profesija. Į nieką to nekeisčiau.

Ar yra koks nors praeities ar dabarties žaidėjas, į kurį bandai lygiuotis ar žaviesi jo žaidimu? / Į kokius krepšininkus lygiavaisi?

Geras klausimas. Kai pradėjau žaisti, nemažai stebėjau Shaquille‘ą O‘Nealą, nes jis buvo didelis, dėliojo kamuolį į krepšį. Aš buvau aukštas ir norėjau daryti tą patį, bet stokojau tokio ūgio ir fizinių savybių, kokias jis turėjo. Bet jis įkvėpė mane dirbti dar sunkiau, gerinti šuolio savybes, atletiškumą. Taip pat stebėjau Dwightą Howardą. Bet tai buvo pačioje pradžioje. Vėliau, kai jau mano įgūdžiai pagerėjo, patiko tokie vyrukai kaip Rudy Gay‘us, ar Zachas Randolphas. Stengiausi savo judesių arsenalą papildyti stebėdamas juos. Žiūrėjau į juos „Youtube“, ką jie daro, bandžiau tai imituoti. Tad tikrai buvo ne vienas vyrukas, į kurį per savo karjerą žiūrėjau, stengdamasis pagerinti savo žaidimą. Augdamas be Shaqo stebėjau ir Hakeemą Olajuwoną, nes jis buvo iš Nigerijos. Visi apie jį kalbėjo. Jo įgūdžiai buvo neįtikėtini. Tai iš pradžių stebėjau jį, Shaqą, Howardą – vidurio puolėjus, vėliau pradėjau sekti ir puolėjus, stengdamasis papildyti savo žaidimo elementus. 

Koks pasiekimas tavo karjeroje yra pats didžiausias?

Sakyčiau, kad didžiausias pasiekimas yra tai, kur esu dabar. Būnant krepšininku, stengiesi būti geriausias kiekvienais metais. Tai nėra kažkoks momentas iš mano karjeros, bet tai, kur aš per ją atvykau. Didžiausias pasiekimas yra matyti save augantį kaip žaidėją kasmet. Visi, kurie seka mano karjerą, gali pasakyti, kad aš nebesu toks, koks buvau prieš trejus metus. Stengiuosi gerinti savo žaidimą nuolat. Todėl mano didžiausias pasiekimas yra mano kaip žaidėjo augimas.

Kokios žaidimo elementus reikia pagerinti tavo žaidime, kad būtum dar geresnis žaidėjas?

Manau, metimą, kad galėčiau atakuoti iš distancijos. Į tai esu įdėjęs labai daug darbo ir, suprantama, tai neateina iš karto, reikia nuolatinio kartojimo, turi nuolat tai daryti. Manau, kad jis yra pagerėjęs. Jei tai pridėčiau į savo žaidimą, manau, būčiau nesustabdomas. Galėti mesti iš visų padėčių stabiliai, tai mane iškeltų į visai kitą lygį.

Ką krepšinis tau reiškia asmeniškai?

Man krepšinis yra viskas. Galiu pavyzdžiu laikyti savo antruosius metus universitete. Patyriau traumą ir nebegalėjau žaisti. Prieš tuos metus aš įdėjau labai daug darbo. Visi po mokslo metų iškeliavo namo, o aš likau, nes norėjau būti geresniu. Manau, kad persistengiau ir persidirbau. Todėl, kai tą vasarą patyriau traumą, ji iš manęs pareikalavo daug ko. Buvau labai nusivylęs, bet galimybė turėti kamuolį rankose, galimybė būti sporto salėje, galimybė būti su komandos draugais ar tiesiog galimybė žiūrėti krepšinio rungtynes, man tiesiog padeda psichologiškai. Tai mano terapija. Nesvarbu, kas tuo metu dedasi mano gyvenime. Jei aš užlipu ant parketo, tampu didžiašikniu vaiku. Atsiprašau už šį posakį. Tada būnu tiesiog laimingas, nes žaidžiu krepšinį. Nebesvarbu, kas vyksta su mano gyvenimu, kas dedasi šalia. Vos tik atsistoju aikštelėje, viską užmirštu. Štai ką man reiškia krepšinis. Jis tarsi mano antroji meilė po šeimos ir žmonos. Jis man tikrai daug reiškia.

Žiūrint į priekį, kokie yra tavo karjeros krepšinyje tikslai?

Turiu daug didelių tikslų, tačiau esu išmokęs iš gyvenimo jų siekti žingsnis po žingsnio. Noriu žaisti kiek įmanoma aukštesniame lygyje – Eurolygoje ar NBA. Viskas pamažu. Turi daryti tai, ką turi daryti, sunkiai dirbti, tapti geresniu, jei nori žaisti tame lygyje. Kai baigsiu žaisti krepšini, noriu galėti pasakyti, kad tam atidaviau viską, ką turėjau. Jei to lygio ir nepasieksiu, būsiu patenkintas savimi, nes žinosiu, kad labai stengiausi. Bet tikslas yra Eurolyga ir NBA.

Ką mėgsti veikti laisvalaikiu?

Priklauso nuo dienos. Kai kada visa nieko nedarau. Lieku namie, žaidžiu kompiuterinius žaidimus ir tiesiog ilsiuosi, guliu. Nes jei savaitės eigoje kur tenka važiuoti, treniruotis, tai turėdamas laisvą dieną stengiuosi išsimiegoti, vėlai keltis, pažaisti, pavalgyti ir taip ilsintis ją praleisti. Kartais, jei su manimi yra mano šeima ir žmona, tada einame papietauti ar pavakarieniauti. Kartais noriu pamatyti ką nors naujo mieste, kuriame esu. Taip leidžiu savo laisvalaikį.