Ukrainoje kovojantis buvęs Latvijos lygos čempionas: tegul jie dega pragare (interviu)

44-erių metų ukrainietis Andrejus Kapinosas yra vienintelis žaidėjas Latvijos krepšinio lygos istorijoje, kuriam pavyko laimėti ir „Oro karaliaus“ ir tritaškių metimų konkursus, rašo Krepšinis.lt.

„Rusai ir anksčiau demonstravo pranašumo jausmą. Ukrainiečiai buvo suvokiami kaip žemesnė rasė“, – interviu delfi.lv sakė Charkive gimęs buvęs krepšininkas, šiuo metu su ginklu rankose ginantis savo tėvynę nuo okupantų.

198 cm ūgio puolėjas profesionalo karjerą pradėjo Donecko „Šachtar“ komandoje, o 1999 metais persikėlė į Ventspilio ekipą, kuriai padėjo iškovoti pirmuosius du Latvijos čempionų titulus klubo istorijoje.

A. Kapinosas 2000 metais triumfavo LBL lygos „Visų žvaigždžių“ dėjimo iš viršaus konkurse, o po metų ukrainietis laimėjo ir tritaškių metimo konkursą.

Po dviejų sezonų Ventspilyje krepšininkas išvyko į Rusiją, kur atstovavo Tulos „Arsenal“, Saratovo „Avtodor“, Surguto universiteto ir vienai stipriausių tuo metu Permės „Ural Great“ komandai. Su pastarąja jis 2003 metais tapo Rusijos vicečempionu.

Tiesa, už aikštės ribų A. Kapinosas buvo sunkiai suvaldomo būdo. Pavyzdžiui, Tuloje buvo pašautas į ranką, dėl praleistų treniruočių ne kartą buvo priverstas palikti komandą, o po drausmės pažeidimų Ispanijoje, kai žaidė už Vladivostoko ekipą, netrukus buvo priverstas baigti profesionalo karjerą (2006 metais).

Delfi.lv žurnalistui Janiui Freimaniui susiekus su buvusiu krepšininku, pastarasis atsakė: „Žinoma, galime ir turime kalbėti, kad kuo daugiau žmonių pasaulyje sužinotų apie orkų daromus baisumus.“

Barvinkovėje (miestas Charkivo apskrityje) besikaunantis A. Kapinosas teigė, kad šiuo metu tai yra vienas karščiausių karo taškų.

„Suprantama, kad šiandien kare yra daugiau artilerijos ir aviacijos, tiesioginių susirėmimų praktiškai nėra. Nebent tokiuose miestuose kaip Mariupolis, kur vaikinai yra tikri herojai, – kalbėjo buvęs krepšininkas. – Kalbant apie ateitį, visi jau trokšta kažkokio sprendimo.

Tegul viskas greičiau baigiasi. Mes susiduriame su mirtimi. Žinoma, laukiame ir europinės pagalbos, nes jėgos nėra lygios ir mes tai suvokiame. Didelis ačiū visiems sąjungininkams, nes mums labai reikia ginklų. Tačiau mums reikia ir politinės paramos, kad būtų galima kuo greičiau priimti svarbius sprendimus.

Pavyzdžiui, oro erdvės uždarymas. Mums tai labai padėtų, nes aviacijoje, nepaisant mūsų vaikinų herojiškumo, mes daug prarandame kiekybiškai.“

A. Kapinosas sakė, kad jis laukė tokios reakcijos iš pasaulio, bet jį nustebino pažįstami Rusijoje: „Man tai buvo staigmena. Iš visų šimtų pažįstamų Rusijoje man niekas neskambino ir neklausė, kaip sekasi. Visiškai niekas. Sulaukiau skambučio iš Ispanijos, Italijos, JAV, taip pat Latvijos, kalbėjomės, tada susirašinėjome, bet iš Rusijos niekas. Matyt tas rusiškas mentalitetas juose giliai įsišaknijęs.“

Paklaustas, ką jis konkrečiai turi galvoje, krepšininkas paaiškino, kad ne vieną sezoną praleido Rusijoje, tad puikiai supranta, kaip mąstoma šioje šalyje.

„Rusai jau tada demonstravo pranašumo jausmą. Ukrainiečiai buvo suvokiami kaip žemesnė rasė. Kita vertus, jie dabar žengia į mūsų kaimus ir stebisi, kad turime plazminius televizorius ir dujas. Įsivaizduokite save sėdintį ant dujotiekio ir naftotiekio vamzdžių bei besistebintį, kaip mes turime dujų, galime sau leisti komfortiškus namų apyvokos reikmenis, kurių jų niekada neturėjo.

Esu keliavęs ne tik po pasaulį, bet ir Rusiją, dažnai autobusu ar automobiliu. Mačiau tuos lūšnynus, tai siaubas... Iš ten ir neapykanta. Taip pat, žinoma, iš propagandos. Psichologiškai jie labai skiriasi nuo mūsų.

Ir tai ne tik neapykanta Ukrainai. Pažiūrėkite į žiniasklaidos neapykantą Baltijos valstybėms. Jie nekenčia visko, kas gera ir civilizuota, bet tuo pat metu jie ir jų vaikai veržiasi į Vakarus. Rusijoje taip pat yra didžiulis finansinis susiskaidymas.

Bet tai skatina kariauti. Jiems mokama 60 JAV dolerių per dieną, o baimę būti nužudytiems slopina šios kapeikos. Ar per 3–4 mėnesius uždirbti pinigai padės jiems gyvenime? Ne“, – sakė ukrainietis.

Į Charkivo teritorines gynybos pajėgas kaip savanoris įstojęs krepšininkas pasidžiaugė, kad jo gimtajame mieste gyvenantys tėvai nenukentėjo. „Tai sėkmė, nes šansai išlikti gyvam čia 50 prie 50. Kiekvienas namas Charkive turi tokią tikimybę būti sugriautas bombų. Miesto infrastruktūrą okupantai tiesiog stengiasi sugriauti“, – pasakojo jis.

A. Kapinosas patvirtino, kad ginklą rankose laiko ne pirmą kartą gyvenime: „Tai mano hobis, esu medžiotojas. Baigęs sportinę karjerą pradėjau mokyti žmones taiklaus šaudymo. Iš pradžių tai buvo hobis, o vėliau Ukraina įstojo į tarptautinę taiklaus šaudymo organizaciją, rengiančią savo čempionatus. Tai jau nutiko, kad ginklai visuomet buvo arti manęs.“

Paklaustas, kur buvo vasario 24-ą dieną, kai Rusija pradėjo invaziją į Ukrainą, vyras teigė, kad Žitomyre, kur pirmosiomis karo dienomis vyko baisiausi susirėmimai.

„Griaudėjo sprogimai, bet aš jaučiausi mieguistas ir galvojau, kad lyja ir girdisi griaustinis. Vis dėlto išėjau į balkoną ir man pasidarė labai baisu. Žinote, niekas pasaulyje netikėjo, kad tai gali įvykti... Taip, gali išsigąsti ar demonstruoti raumenis, tačiau viskas pasirodė esą daug rimčiau“, – pasakojo buvęs krepšininkas.

Jis pripažino, kad karo pradžioje daug kam reikėjo laiko ir erdvės susitaikyti, kad tai vyksta – tiek taikiems civiliams, tiek ginklus į rankas paėmusiems žmonėms. Atsiradus savanorių judėjimui viskas ėmė dėliotis į vietas, o dabar, anot A. Kapinoso, pagerėjo logistika ir sugebėjimas taikyti karo patirtį, apskaičiuoti ir prognozuoti. „Daugelis mėgino imti tiek daiktų, kiek gali, bet po dviejų kilometrų suvokė, kad negali daugiau eiti. Tuomet ateina ta akimirka, kai supranti, ko iš tikrųjų reikia“, – pasakojo jis.

Ir tęsė: „Per šį laiką mačiau daug. Tačiau norėčiau pasakyti, kad kone visa šalis mus palaiko. Žinoma, yra žmonių, kurie mūsų nesupranta, jie vis dar laukia „Rusijos pasaulio“. Tačiau tokių mažai ir dabar jie slepiasi.

Mano subjektyviu skaičiavimu 90 proc. žmonių yra pasirengę mums padėti bet kokiu įmanomu būdu. Nustebino ir tai, kad Charkivas buvo toks labiau prorusiškas miestas, nes arti sienos ir daug rusiškai kalbančių žmonių, tačiau realiai viskas apsisuko – dabar jis labai proukrainietiškas miestas.“

Buvęs krepšininkas pasidžiaugė, kad neprarado kol kas nė vieno iš artimiausių savo žmonių, tačiau apgailėjo kolegos netektį, kuris žuvo patekęs į raketų ataką Charkive.

„Pamenu gelbėjau vieną berniuką, gabenau jį į ligoninę. Jam buvo atliktos dvi operacijos, jo širdis dukart stojo. Deja, sužeidimai buvo per dideli ir išsaugoti jo gyvybės gydytojams nepavyko“, – pasakojo jis.

Paklaustas, ar dažnai apima baimė, A. Kapinosas atsakė, kad bijo visą laiką: „Tie, kurie sako nieko nebijantys, meluoja. Vis dėlto baimę galima kontroliuoti. Visi reaguoja skirtingai – vienas guli ant žemės griaudėjant sprogimams, kitas – visą laiką ant kojų.

Svarbu išsaugoti humoro jausmą – be jo būtų neįmanoma išgyventi. Su laiku ateina supratimas, kas yra tikrai pavojinga, o kas tik iš dalies pavojinga. Žinoma, yra tokių vyrukų, kurie įpratę prie šaudymo ir turi daug tokios patirties.“

– Kas padeda jums sušilti viduje? – delfi.lv žurnalistas J. Freimanis paklausė A. Kapinosą.

– Galvoju apie šeimą kiekvieną dieną. Tai sušildo širdį ir sielą. Mes visi norime taikos. Dabar svarbiausia nugalėti orkus, atstatyti miestus ir toliau gyventi taikiai.

– Turite tris vaikus?

– Turiu vyriausią dukrą, jauniausią dukrą ir tarp jų gimusį sūnų. Ir dar yra dvi anūkės. Kartu su vyriausia dukra ir žentu jie šiuo metu yra Poltavoje, kur yra gana saugu. Sūnus ir jauniausia dukra yra Vokietijoje. 18-metis sūnus ten treniruojasi ir netgi yra kviečiamas prisijungti prie krepšinio rinktinės.

– Suprantu, kad jūsų mintys apie rusus nelabai pasikeitė nuo vasario 24 dienos?

– Ne, jie nepasikeitė. Ir greičiausiai jie taps žiauresni, nes bus visiškai atskirti nuo viso pasaulio, bet ta panieka tęsis šimtą metų. Žinoma, žaizdos užgis, bet su šiuo antspaudu, kaip ir vokiečiams po Antrojo pasaulinio karo, teks gyventi ateinančioms dviem ar trims kartoms. Mes tai paminėsime kiekviename susitikime, kad ir kur jie būtų. Aš pats nusprendžiau po karo bent du kartus per metus vykti į kelionę, kad gaudyčiau juos visame pasaulyje ir papasakočiau apie jų žiaurumus.

– Ar jus sukrėtė Rusijos kariuomenės žiaurumai Kijevo priemiesčiuose?

– Visų pirma, galiu 100 proc. patvirtinti šį žiaurumą, nes ten kariauja mano ginklo broliai. Visos šios istorijos nėra perdėtos. Greičiau tai net laikoma paslaptyje, nes niekas nepasakoja kankinimo detalių. Bet rezultatas matomas. Kai po traumos žmogus miršta nuo kraujavimo, yra viena, o kai žmogus yra nusėtas mėlynių ir lūžę kaulai, kai kūnas yra kaip gelis, tai visai kas kita.

– Ar pasikeitė jūsų požiūris į rusų kultūrą – meną, literatūrą ir panašiai?

– Kokia ten literatūra... Yra du ar trys žinomi rašytojai ir dailininkai, bet ar jie gerbia jų atminimą? Tu supranti, kad istorija nekaltina. Net fašistai rusus vadino kiaulėmis. Sovietmečiu į juos tekėjo engiamų tautų kraujas. Ačiū Dievui, Latvijai pavyko išsiveržti, mums irgi pavyko, bet buvome giliau. Viskas buvo persmelkta Valstybės saugumo komiteto (VSK) žmonių. Tik dabar pradedame nuo viso to apsivalyti. Už baisią kainą.

– Gal turi ką pasakyti Vakarų pasauliui?

– Norėčiau pasakyti, kad labai laukiame pagalbos, būtent politinių sprendimų. Laukiame didelio tikslumo ginklų, gerų nepilotuojamų orlaivių, visko, kuo galėtume sunaikinti priešą iš toli. Turėsime mažiau žalos nei Rusijos kariuomenė, kurios yra daug, galėsime ilgiau kautis. Kai nepatyrę vaikinai stos į mūšį, mūsų šansai mažės kiekvieną dieną.

– Ar norėtumėte ką nors pasakyti šimtams pažįstamų Rusijoje, kurie su jumis nesusisiekė?

– Taip, noriu jiems pasakyti, kad kraujas ant jų rankų išliks šimtmečius. Visiems sportininkams, su kuriais kada nors žaidžiau, tylėjimas yra toks pat nusikaltimas. Tai taip pat pilietinė pozicija, kuri yra stipri Europoje ir pas mus. Jau turėjome šešis skirtingus prezidentus, kaskart klystame, bet vis stengiamės siekti geresnio rezultato.

Kita vertus, jie ėmėsi stručio taktikos – galva smėlyje, man viskas gerai, svarbiausia manęs neliesti. Štai kodėl jie yra tokie patys nusikaltėliai. Nematau jokio skirtumo. Mamos siunčia kareiviams paplotėlius, kol jie čia prievartauja mūsų moteris ir žudo mūsų vaikus. Jei prieš mane būtų rusų armijos karys arba toks tylus civilis, nušaučiau abu. Tegul jie dega pragare!

– Ar kas nors padėjo jums asmeniškai?

– Pagalba buvo pasiūlyta, bet nenoriu, kad jokie konkretūs pageidavimai mane trikdytų, nes logistikos požiūriu tai tikriausiai būtų labai sunku pačioje Ukrainoje. Teisės aktai ne visada gali žengti koja kojon su pagalba. Tačiau vertiname ne tik materialinę pagalbą – šimtų žmonių šilti žodžiai kelia moralę.

– Jūsų feisbuko profilyje pastebėjau, kad vieną dieną pavyko net įmesti į krepšį?

– Taip. Paaiškėjo, kad įėjome į salę ir ten buvo ir futbolo, ir krepšinio kamuoliai. Ten buvo ir sveikinimas vaikinams iš Kijevo.

– Ką norėtumėte pasakyti savo buvusiems komandos draugams Ventspilyje?

– Aš laukiau šio klausimo. Bus sunku prisiminti visų žodžius. Sveikinimai visai mano komandai. Tai buvo vieni geriausių mano gyvenimo metų tiek sportinėje karjeroje, tiek psichologiškai. Įdomu tai, kad Ventspilyje susipažinau su futbolininku iš Charkivo (Jevgenijumi Vdovenko), su kuriuo esame draugai jau dvidešimt metų. Dabar mes taip pat kovojame kartu, nors jis ir yra kitoje vietoje.

– Daugelis Ukrainos sportininkų nusprendė ginti savo tėvynę. Ir elito pasaulio boksininkai, ir geriausias 1986 metų Europos futbolininkas Igoris Belanovas...

– Kai išmuša laikrodis, kiekvienam vyrui būna skirtingai. Taip pat norėčiau padėkoti savanoriams. Nors su mumis jie nestovi petys į petį, tai puiki pagalba, be kurios nebūtų įmanoma išgyventi. Ne visi turi būti fronte ir eiti kovoti. Be tos pačios virtuvės neveiks jokia armija. Tai vienas mechanizmas, veikiantis siekiant pergalės.

– Suprantame, už ką ir prieš ką kovojate, tad palaikome jus.

– Laikykimės už paskutinės rankos. Nesvarbu, kad tai tik virtuali ranka. Taip išeina, kad vietoj krepšinio kamuolio į rankas paėmiau ginklą. Bet toks yra gyvenimas, ir jį reikia gyventi aukštai iškėlus galvą, kad po to nereikėtų gėdytis anūkams pasakyti.