"Neptūno" strategas: apie gimtąjį Rietavą, pažintį su K.Maksvyčiu, Eurolygos sezoną ir kita

Klaipėdos „Neptūnas“ tęsia praėjusį sezoną pradėtą rubriką pavadinimu „1 prieš 1“, o pirmajame šio sezono epizode išvysite pasikalbėjimą su vyriausiuoju treneriu Tomu Rinkevičiumi.

„1 prieš 1“ – tai gyvi pasikalbėjimai su „Neptūno“ žaidėjais, treneriais ar miesto bendruomenės nariais. Pasikalbėjimų vakarai vyksta „Fanhouse“ bare Klaipėdoje. Sirgaliai turi galimybę ne tik akis į akį susitikti su mylimos komandos atstovais, bet ir užduoti trokštamus klausimus.

Pirmojo antrojo sezono pokalbio svečias – „Neptūno“ vyriausiasis treneris T.Rinkevičius. 41-erių specialistas papasakojo apie gimtąjį Rietavą, karjeros pradžią, pažintį su Kaziu Maksvyčiu, legionieriaus duoną, trenerio profesiją bei mėgėjų krepšinį.

Apie gimtąjį Rietavą: „Ne paslaptis, kad užaugau nedideliam miestelyje Rietave, kuriame lankausi ir iki šiol. Ten gyvena mano mama, mano sesė, tad visada malonu sugrįžti į vietą, kurioje prabėgo labai daug gero. Rietave liko daug gerų prisiminimų, liko ir gerų draugų, kurie atvažiuoja palaikyti ir į „Neptūną“.

Rietavo turgus senais laikais labai klestėjo. Galiu netgi pasakyti, kad vienu metu per berods TV3 žinias, kai rodydavo orų prognozę, tai būdavo pažymėtas Kaunas, Vilnius, Klaipėda ir Rietavas.“

Apie krepšinio atsiradimą gyvenime: „Augau nedideliame miestelyje, nebuvo kažkokių tai ypatingų sporto mokyklų, buvo tik sporto būreliai. Buvau aktyvus vaikas, išbandžiau tikriausiai visus įmanomus sportus – futbolą, krepšinį, žaidžiau net tinklinį, stalo tenisą ar šachmatus. Krepšinis buvo mylimiausias sportas, kaip ir dažnam lietuviui, tad tik pradėjęs žaisti su kamuoliu svajojau tapti krepšininku. Mokykloje turėjome krepšinio komandą, o būdami 4-5 klasėje gana dažnai mesdavome iššūkį didesniems miestams – Plungei, Šilalei, Skuodui. Dažnai mesdavome ir pergalinga iššūkį.

Apie studijų laikus: „Kadangi besimokydamas mokykloje jau tikrai planavau susisieti savo gyvenimą su sportu, pasukau į Kauną, į tuometinį kūno kultūros institutą. Baigiau kūno kultūros akademiją. Ten praėjo tas studentavimo kelias, tad prisiminimai smagūs ir geri. Ten ir susipažinau su savo buvusiu kolega Kaziu Maksvyčiu. Atsirado daug naujų pažinčių, naujų draugų, su kuriais bendrauju iki šiol.

Buvo nemažai linksmų istorijų, bet jos gal neskirtos eteriui. Bet buvome ambicingi, abu žemaičiai. Atsimenu kaip suorganizavome draugiškas rungtynes tarp Rietavo ir Darbėnų. Aš su draugais ir Kazys su draugais. Ir pagal tikrą krepšinio principą pirmosios rungtynės vyko, jei neklystu, Rietave, o sekančios – Darbėnuose.“

Apie krepšininko karjerą: „Baigęs mokslus pasukau į Mažeikius. Ten kūrėsi gana stipri ir gera komanda. Turėjo rimtą rėmėją – „Mažeikių nafta“. Ten prabėgo trys mano sportiniai metai. Tokia kaip ir profesionalaus krepšinio pradžia. Žaidžiau pas trenerį Aloyzą Rudį, kuris norėjo mane matyti komandoje, tad džiaugiuosi pasirinkęs šį kelią, nes turėjau tikrai gerus metus. Pirmąjį sezoną iškovojome Lietuvos krepšinio A lygos titulą bei patekome į Lietuvos krepšinio lygą. Debiutiniais metais, jei neklystu, užėmėme penktąją vietą, o komandų buvo gal dvylika.

Toliau teko paragauti ir legionieriaus duonos. Ir Baltarusijoje, ir Austrijoje, ir sezoną Ukrainoje. Gal tokie įsimintini metai buvo Baltarusijoje, kadangi tapome čempionais. Mano žmona juokauja, kad mano sezonus lydi įvairūs įvykiai. Kai žaidžiau Ukrainoje, kuomet prezidento rinkimuose išrinko Viktorą Juščenką. Kai žaidžiau Baltarusijoje, rinko Lukašenka, pamenu, kad visur vyko demonstracijos. Mano sezonai pažymėti.

Nebuvau tas krepšinio aikštelėje, kuris visada rinkdavo labai daug taškų. Žaidžiau įžaidėjo pozicijoje, tai dažniausiai turėjau užduotis organizuoti komandinį žaidimą, asistuoti savo komandos draugams. Na, progai pasitaikius įmesdavau vieną kitą tritaškį (juokiasi).

Kai karjera pasuko į Daniją jau nebuvau pats jauniausias krepšininkas. Taip nutiko, kad sulaukiau patrauklaus pasiūlymo ir išvykau rungtyniauti į Daniją. Kalbant bendrai, tai šiais laikais visi moka žaisti krepšinį. Ir imant pasaulio čempionatą vis atsiranda mažiau krepšinyje žinomų šalių, kurios pretenduoja vis į aukštesnę vietą. Tai manau, kad krepšinis tampa labai globaliu sportu ir visur tampa vis populiaresnis. Ir lygis jo kyla vis aukštyn.“

Apie perėjimą į trenerio vaidmenį. „Manau, kad man buvo tikrai lengviau pereiti iš krepšininko į trenerį, dėl to, kad nemažą laiką rungtyniavau įžaidėjo pozicijoje. Ir su tuo žaidimo organizavimu susidurdavau aikštelėje ir, manau, man tai kažkiek pagelbėjo. Tuo labiau, kad pirmas sezonas mano, kaip trenerio, buvo būtent „Neptūne“. Jau turbūt prieš kokius 8 metus. Tuomet atėjau pas savo gerą draugą, bičiulį Kazį Maksvytį. Tai man buvo tikriausiai tas toks lengvesnis perėjimas. Pereinamasis laikotarpis iš krepšininko į trenerį.

Nuo mažens labai mėgau sportą, vis labiau jį mylėjau. Tapau krepšininku, natūralu, kad po karjeros norėjosi likti šalia šios sporto šakos. Galiu pasidžiaugti, kad man pavyko tai įgyvendinti.

Apie perėjimą į vyr. trenerius: „Jau daugybę metų dirbau asistentu – trejus Klaipėdoje, dvejus Pasvalyje, tuomet vėl dvejus Klaipėdoje. Jaučiuosi pasiruošęs. Aišku, nėra paprasta, kažkiek specifika skiriasi. Bet tikrai esu pasiruošęs priimti šį iššūkį. Kad ir ne viskas gal klostos kaip aš norėčiau, kaip žaidėjai norėtų, bet tai yra proceso pradžia. Manau, kad viskas bus gerai.“

Apie pažintį su K.Maksvyčiu: „Man pasisekė, kad trenerio karjerą pradėjau būtent pas Kazį vien dėl to, kad mes gerai pažįstami ir Kazys yra tas treneris, kuris labai įtraukia savo asistentus į bendrą darbą. Ir tikrai visus tuos metus, kiek teko dirbti, asistentai dalyvavo visuose sprendimuose ir turėjome gana svarbų vaidmenį visam procese. Nebuvome statistai. Turėjome atlikti tam tikras užduotis ir tiesiogiai dalyvavom žaidimo taktikos parinkime, dėl to galiu tik pasidžiaugti. Man tai davė neįkainojamos patirties.“

Apie Eurolygos sezoną: „Įsiminė tos rungtynės, kurias žaidėme namuose, nes iš penkių mačų Eurolygoje namuose laimėjome keturis. Pralaimėjome tik garsiajam Pirėjo „Olympiacos“ per pratęsimą, turėjome tikrai gerus šansus pasiekti pergalę. Galbūt šita pralaimėjimas mums ir užkirto kelią patekti į „Top 16“ etapą, nors buvome tikrai labai arti.

Turėjome tikrai gerą sezoną Eurolygoje. Gal tokios įsimintiniausios rungtynės buvo, kai nugalėjom Belgrado „Crvena Zvezda“, kuriai atstovavo Bobanas Marjanovičius. Buvo tokia labai juokinga foto, kai penki mūsų žaidėjai apstoję Bobaną su kamuoliu. Tai buvo tokia gana juokinga nuotrauka, bet labai gerai atspindėjo situaciją. Mes tuomet negalėjome pasigirti aukštais žaidėjais, bet turėjome tikrai gerų ir įsimintinų rungtynių.“

Apie vyr. trenerio pareigas: „Pasiruošimo sezonui procesas niekuo nesiskiria nuo to, kai aš buvau asistentas. Pats didžiausias skirtumas atsiranda prasidėjus rungtynėms. Tada pats priiminėji sprendimus, esi atsakingas už tuos sprendimus, rungtynių kontrolę. O šiaip visas tas darbas prieš rungtynes ir prieš sezoną yra gana panašus. Vis tiek kartu su asistentais priimame kartu kažkokias gaires, kryptį, kuria norime dirbti ir ruoštis, varžovų analizė ir taip toliau. Pats didžiausias skirtumas, žinoma, atsiranda rungtynių eigoje.

Manau, kad krepšinyje labai daug trenerių vienaip ar kitaip susisiejo su krepšiniu, nes patys žaidė ir daug kas tai darė profesionaliai. Kalbant apie Kazį Maksvytį, tai jis buvo vienas iš tų nedaugelio trenerių, kuris buvo žaidęs kaip mėgėjas. Bet kaip matėte jam tai nė kiek nemaišė. Šiai dienai, manau, jis yra vienas iš geriausių trenerių Lietuvoje.“

Apie trenerių emocijas: „Yra visokių metodikų, vadovavimų, visokių žmonių temperamento ir taip toliau. Vieni išlieka rungtynių metu ramūs, kiti bando savo emocijomis užvesti tiek žaidėjus, tiek žiūrovus. Na sunku pasakyti koks modelis yra pats geriausias. Kiekvienas treneris renkasi pagal save ir bando taikyt modelį, kuris jam ir yra labiausiai priimtiniausias. Tai vienareikšmiškai sunku atsakyti, kuris geriausiai veikia ir kuris duoda geriausius rezultatus.

Manau, kad yra tam tikri trenerių rungtynių vedimo metodai. Ir ta pati techninė gali būti taktinė. Kuomet reikia užvesti komandą ar žiūrovus, ar parodyti nepasitenkinimą kažkokiais teisėjų sprendimais. Sunku pasakyti kada yra tinkamiausia ir ar jų kiekis daro įtaką rezultatui.“

Krepšininko ir trenerio skirtumus: „Lengviau tikrai yra žaisti krepšinį, nei būti treneriu. Žaidi, esi atsakingas pats už save, už tau duotą kažkokią užduotį, kurią bandai įvykdyti. Treneriu būti tikrai yra sunkiau, bent jau emociškai. Tu esi atsakingas jau už visą savo būrį kareivių. Tai manau, kad bent jau šioj stadijoj, kurioj dabar esu, bent jau žaisti tikrai lengviau.“

Apie mėgėjų krepšinį: „Tikrai esu tas, kuris vis dar nori žaisti, vis dar noriu mesti į krepšį, tai laisvo laiko turėdamas tikrai mielai renkuosi Klaipėdos miesto lygą ir draugų rate mėgstu smagiai paprakaituoti. Kažkiek galiu iškrauti savo emocijas susikaupusias trenerio darbe. Tai man padeda. Tikrai nebesijaučiu jaunas, tikrai skauda ir ne vieną vietą, bet kol galiu, tol noriu ir bandau pabumbsėti tą kamuolį.“