Bičkauskis – apie metus Rumunijoje, "Ryto" titulą ir sunkų kelią link didžiojo krepšinio

Betsafe-LKL TV interviu rubrikoje – pokalbis su Jonavos „CBet“ krepšininku Doviu Bičkauskiu.

Vienas jonaviečių lyderių šiame sezone į Lietuvą sugrįžo po metų, praleistų Rumunijoje, Oradėjos CSM ekipoje.

„Iš pradžių tikrai nebuvo lengva, nes visą savo karjerą praleidau Lietuvoje. Pradžioje buvo šokas, bet gerai, kad važiavau ne vienas – važiavo ir šeima kartu. Labai kažkas nesiskiria nuo Lietuvos – tiek kultūra, tiek maistas yra panašūs. Man tikrai patiko po tų pirmų mėnesių, kažkada gal teks sugrįžti“, – į galimybę vėl tapti legionieriumi nespjovė gynėjas.

„Gal daugiau fiziškumo, teisėjų darbas kitoks, – apie Rumunijos lygą pridūrė D. Bičkauskis. – Iš tikrųjų čia (Lietuvoje) turime labai gerus teisėjus, manau, kartais per daug su jais šnekame, turime vertinti aukštą teisėjavimo lygį.“

Po sezono grįžęs į tėvynę, D. Bičkauskis dar spėjo užsukti į „Jeep“ areną, kurioje dėl „Betsafe-LKL“ titulo kovojo jo buvusi komanda – Vilniaus „Rytas“. Žaidėjas teigia džiaugęsis draugų triumfu.

„Taip buvo iš tikrųjų (džiaugsmo), nes tai komandos draugai, su jais sezono metu pabendraudavome. Tikrai džiaugiausi už juos, nes po daug metų jiems tai pavyko pasiekti, laimėti „Betsafe-LKL“, tikrai buvau laimingas“, – tvirtino Jonavos ekipos atstovas.

D. Bičkauskio kelias į aukščiausią lygį buvo nelengvas – iš Baisogalos kilęs krepšininkas turėjo įdėti itin daug darbo, kad pasiektų dabartinį lygį – karjeros pradžioje kurį laiką jam teko praleisti ir mėgėjų lygose. Vis tik įdėtas darbas atsipirko – 29-erių įžaidėjas su Lietuvos studentų rinktine 2017-aisiais triumfavo universiadoje, o po dar dvejų metų užsivilko ir vyrų rinktinės marškinėlius.

„Reikia užsispyrimo, reikia daug ką paaukoti, atsidavimo tam, ką myli. Bet ką darant, ne tik žaidžiant krepšinį, nesvarbu, kur tu gimęs, augęs, jeigu tu nori, esi užsispyręs, vieną dieną tai pasieksi. Jei nėra sąlygų, jas gali susikurti. Man pradžioje labai padėjo tėvai. Artimiausia krepšinio mokykla buvo Radviliškyje, tai kiekvieną dieną tėtis vežiodavo mane į treniruotes, penkis kartus per savaitę, kartais daugiau ir taip kokius septynerius metus buvo atsidavęs. Pradžioje buvo sunku, buvau vaikas ir nežinojau, kas yra tas krepšinis, bet tai įaugo į kraują ir susiformavo visas suvokimas. Nuo to laiko užsikabinau taip, kad nutariau rimčiau į tai žiūrėti, pradėjau vasaromis sportuoti. Reikia turėti užsispyrimo, valios ir viskas bus pasiekiama“, – savo istoriją pasakojo D. Bičkauskis.