Macijauskas: sostinėje pasiūlė dvigubai daugiau, norėjau visam Vilniui suteikti laimę

Vilniaus „Rytas“ dar rugsėjo pabaigoje JBR klubo narius pakvietė į gyvą „Ryto podkastą“, kuriame svečiavosi klubo legenda Arvydas Macijauskas.

Dabar išsamus pokalbis pasiekiamas ir visiems krepšinio gerbėjams. „Ryto podkaste“, kurį veda Justinas Jankevičius, A. Macijauskas prisimena savo integraciją į vyrų krepšinį, atvykimą į Vilnių ir pirmąjį Lietuvos krepšinio lygos (LKL) čempionų titulą.

„Aš noriu savo organizacijai, savo miestui , savo šeimai suteikti tą euforiją ir laimę“, – savo nusiteikimą vilkint „Ryto“ marškinėlius prisimena ko gero geriausias visų laikų Lietuvos snaiperis.

– Kiek svarbu yra turėti pirmąjį kietą trenerį, kuris įžvelgtų tavo charakterį?

– Mano pirmasis treneris buvo Stasys Kaupys ir labai džiaugiuosi, kad teko pas jį būti. Sporte tu turi būti kietas – nebijoti skausmo, nebijoti pavargti, turėti beprotinę savybę nugalėti, nes konkurencija – didžiulė.

– Kokios buvo pirmos rungtynės, kai būdamas 15-os atėjai į vyrų krepšinį?

– Posovietinio krepšinio mentalitete „įeiti“ į suaugusių krepšinį buvo sudėtinga. Iki rungtynių tada buvo labai toli. Vyresni „patinai“, kurie yra komandoje, supranta, kad kuo daugiau taškų pelnysi, tuo didesnį kontraktą gausi, o visi jauni „katinai“, kurie miaukia aplink, yra nereikalingi. Jie nenori tavęs įleisti į rūbinę praustis, visada būsi tas, kuris nešioja daiktus ir skalbia rūbus. Mano karta visą tą praėjo. Toks yra gyvenimas – už savo vietą po saule turi kovoti visur. Treneriai tą situaciją kažkiek suvaldydavo, bet mes iš esmės į vyrų krepšinį „įeidinėjome“ sunkiai. Dabar viskas pilietiškiau, jaunimas „įeidinėja“ minkščiau. Mus daugiau grūdino, mes tvirtesnių charakterių, mes griežtesni ir piktesni patys sau. Moku džiaugtis, bet kai sužaisdavau gerai, vis tiek save bausdavau, savęs neįvertindavau, norėdavau dar geriau.

– Kalbant apie išprovokuotas pražangas ir mokėjimą įtikinti teisėjus, visada turėjai „pardavėjo“ talentą. Kaip pavykdavo teisėjams „parduoti“ pražangas?

– Pražangų prieš tave reikia užsitarnauti arba jas išprovokuoti. Nebuvau „išdirbęs“ savo fizinių galimybių, o kai nesi pats greičiausias, reikia galvoti, kaip priešininkams surinkti 5 komandines pražangas, kad būtų metami baudos metimai. Tada prasideda pražangų provokavimas – tu esi minkštesnis, lengvesnis ir vizualiai teisėjams lengviau fiksuoti pražangą, kai mažesnis žaidėjas užkliūna ir nugriūna. Pradedi „skaityti“ žaidimą ir išnaudoti jo taisykles savo naudai.

– Kaip gavai „Lietuvos ryto“ pasiūlymą?

– Vilnius pasiūlė maždaug dvigubai daugiau. „Statyba“, o vėliau ir „Lietuvos rytas“, turėjo tokią praktiką, kad iš kitų miestų atvažiavę žaidėjai dovanų gaudavo gyvenamąjį būstą.

– Su visam?

– Su visam. Taip jau buvo. Bet aš kietai žaidžiau ir „Žaibo“ alaus negėriau (juokiasi).

– Kokia buvo pirma diena „Lietuvos ryte“?

– Tiksliai neprisimenu. Buvo daug įtampos, jaudulio, Gedvydas Vainauskas ir amžiną atilsį Algimantas Ližaitis bandė įlieti mane į komandą. Buvo sunku – atvažiavau būdamas 18-os ir nepažinojau nė vieno žmogaus. Nepažinojau ir miesto, bet žinojau krepšinį, dėl ko jie mane ir pasikvietė.

– Kada supratai, kad šitas klubas gali eiti toli?

Buvo gerai sukomplektuota komanda. Buvo žiūrovai, buvo kilimas. Daug treniruodavomės, turėdavome disciplinuotą laisvalaikį. Nebuvome neklaužados su cigarete ir alkoholiu. Sunkiai dirbome ir arena „lūždavo“. Atėjęs į treniruotę kiekvieną rytą aš norėdavau nugalėti Šiškauską, atėjęs į vakarinę treniruotę aš norėdavau jį „sugniuždyti“. Aš ateinu į salę ne šiaip pasportuoti, aš ateinu nugalėti. Aš noriu nugalėti kiekvieną dieną, kiekvieną žmogų, kuris stovi prieš mane.

Toks buvo mūsų darbo modelis. Tu nebežiūri prieš ką tu žaidi, prieš gerą ar blogą komandą – man neįdomu. Aš noriu savo organizacijai, savo miestui, savo šeimai suteikti tą euforiją ir laimę. Klubas į mane investavo – davė butą ir 4–5 tūkstančius dolerių, kai man buvo 18–19 metų. Jie manęs juk nepaėmė dėl to, kad esu gražus ir jaunas. Jie mane paėmė dėl to, kad aš iškarščiau kailį, parvežčiau taures, medalius, kad rėmėjai remtų komandą, kad miestas ir visa bendruomenė plotų ir džiaugtųsi. Iškovoti pirmąjį LKL titulą buvo nerealiai malonu. Tai atpirko visą įdėtą darbą. Sunku nupasakoti žodžiais – labai daug emocijų.

Daugiau A. Macijausko minčių apie „Rytą“ ir Lietuvos rinktinę – J.Jankevičiaus vedamame podkaste. Kitas gyvas „Ryto podkasto“ renginys numatomas jau spalio 23 d. Vilniaus Akropolyje įsikūrusiame sporto bare „O’Learys“, kuriame J.Jankevičius kalbins kitą legendinį „Ryto“ krepšininką – Andrių Giedraitį. Patekimas į renginį visiems JBR klubo nariams bus nemokamas, taip pat renginyje galės dalyvauti žmonės, turintys bilietą į spalio 19 d. Čempionų lygos rungtynes su Burgoso „San Pablo“.