Pasiūlymų treniruoti jau sulaukęs Kalnietis turi kategorišką nuomonę dėl vietos palubėse (Maksvyčio, Šaškaus komentarai)

Ne vieną vakarą Lietuva stingo prie televizorių ekranų, akimis rydama Manto Kalniečio paleistą kamuolį, kurio skrydis lemdavo laimę arba prapultį visai šaliai. Ilgai nedvejojęs paskutinį tritaškį veteranas šveitė ir sekmadienį – tai buvo apskritai paskutinis metimas jo krepšinio profesionalo karjeroje, rašo Krepšinis.lt.

Likimas ir Virginijaus Šeškaus kariauna pasistengė, kad pabaiga nebūtų laiminga kaip Holivudo filmuose.

M. Kalnietis nepataikė, o Kauno „Žalgiris“ (15/2) netikėtai pralaimėjo Lietuvos krepšinio lygos (LKL) rungtynes Jonavos „Cbet“ (10/6) 76:80.

„Net pabaigti negaliu normaliai, būtinai reikia dar prisicirkinti su komanda“, – vėliau kreivai šypsojosi vakaro herojus.

Bet rezultatas turėtų greitai nukeliauti į užmarštį, kitaip nei nesuvaidintos M. Kalniečio ašaros netrukus po finalinės sirenos.

36-erių „Žalgirio“ atakų organizatorius sekmadienį baigė krepšininko karjerą.

Paskutinėse savo rungtynėse M. Kalnietis žaidė 21 min. ir pelnė 5 taškus, atliko 3 rezultatyvius perdavimus ir tiek pat kartų suklydo.

„Žalgirio“ treneris Kazys Maksvytis neslėpė, jog per paskutinę minutės pertraukėlę braižė derinį būtent atsisveikinančiam auklėtiniui.

„Kitaip ir būti negalėjo. Nors arenoje buvo žmonių, kurie labiau norėjo dėmesio, visas jis šiandien teisėtai priklausė Mantui“, – dviprasmiškai atsiliepė specialistas, nesukonkretinęs, ar omenyje turi teisėjus, kuriems nemažai priekaištavo mačo metu.

Rungtynių pabaigoje neįmenama mįsle „Žalgirio“ gynybai tapo Glynnas Watsonas, šaltakraujiškai baudų metimus realizavo Dovis Bičkauskis, ir gausus jonaviškių būrys tribūnoje turėjo progą tarp M. Kalniečiui skirtų skanduočių įterpti savo pergalės dainas.

„Negražu gadinti šventę, užtai parsivežame ją sau į Jonavą. Juk gyvenime gal tik vieną kartą gali pasisekti laimėti „Žalgirio“ arenoje. Įveikti kauniečius savo aikštėje – kitas dalykas, esame tai padarę ir anksčiau, bet čia buvo kažkokia fantastika. Net Eurolygos komandoms tai retai pavyksta. Malonu“, – rankomis trynė nugalėtojų vairininkas V. Šeškus.

Charizmatiškasis treneris taip pat paatviravo, apie ką kalbėjosi su M. Kalniečiu.

„Čia – labai sena istorija. Kartą prieš daugelį metų vieno pasisėdėjimo metu Mantas man pasakė, kad paskutinį sezoną sužais mano komandoje. Šiandien prieš rungtynes priėjęs jis atsiprašė, kad nesilaikė žodžio – užtat bent jau savo paskutines rungtynes sužaidė būtent prieš mane“, – šypsojosi V. Šeškus.

„Bent jau pusiau išpildžiau pažadą: ne pas Šeškų baigiau, o prieš jį“, – pridūrė pats M. Kalnietis.

„Kalną“ Nemuno saloje išlydėjo 9,2 tūkst. žiūrovų. Po finalinės sirenos susijaudinęs žaidėjas varvino ašarą, suko garbės ratą aplink aikštę, spaudė glėbyje artimuosius ir buvusį bendražygį nuo vaikystės, o dabar „Žalgirio“ sporto direktorių Paulių Jankūną.

„Esu laimingas, kad vis dar galiu padėti komandai – tik, deja, nebe aikštėje, o iš jos išeidamas“, – paėmęs mikrofoną į rankas ir atsisveikindamas su gerbėjais, humoro jausmo neprarado veteranas, abipusiu susitarimu nutraukęs iki sezono galo turėjusią galioti sutartį su „Žalgiriu“.

A. Sabonio krepšinio mokyklos auklėtinis pagrindinėje gimtojo miesto ekipoje (o netrukus – ir Lietuvos rinktinėje) debiutavo 2006-aisiais ir su pertraukomis jai atstovavo beveik dešimt metų.

Praėjusiame sezone į „Žalgirį“ grįžusį 196 cm ūgio krepšininką kankino įkyri čiurnos trauma, po kurios M. Kalnietis taip ir nebeatsigavo, nors praėjusią žiemą ryžosi paskutinį kartą gultis po chirurgo skalpeliu.

Šiame sezone Eurolygoje jis iš viso tesužaidė 12 min. ir nepelnė nė taško. LKL gynėjas leisdavo atsikvėpti pagrindiniams krepšininkams – per 11 rungtynių ant parketo praleisdavo vidutiniškai po 14 min. ir fiksavo 3,8 taško bei 3 rezultatyvių perdavimų statistiką.

„Ir sveikiname Mantą, ir liūdna. Išeina ne tik geras žaidėjas, bet ir geras žmogus. Jis čia negavo tokio vaidmens, kokio tikėjosi, bet išliko garbingas, nekėlė bangų, priėmė realybę – ir aš tai vertinu kaip treneris. Susitarėme, kad dabar Mantas labai neatitols nuo komandos, sudalyvaus keliose treniruotėse, gal nuvyks ir į išvykos rungtynes“, – sakė K. Maksvytis.

„Pats pajaučiau, kad net per treniruotes nebėra didelio skirtumo, ar aš esu, ar manęs nėra. Visada norėjau būti svarbus, naudingas komandai – kad ir kaip būtų skaudu, jei nesi reikalingas, geriau jau palikti ją ir bent taip tam tikru būdu pasitarnauti.

Bet kadangi „Žalgiris“ man toks mielas, įsiprašiau, kad leistų aplankyti, pasportuoti per treniruotes – tik jau ne kartu, o kur nors šalia, netrukdant. Ir kažkada nuvažiuoti į rungtynes, palaikyti nuo suolo. Labai tikiuosi, kad sezonas „Žalgiriui“ baigsis gerai, bus progų pašvęsti – aš tą irgi neblogai moku“, – pokštavo M. Kalnietis, surimtėjęs svarstęs, jog iš jau pasibaigusio gyvenimo etapo labiausiai pasiilgs rūbinės juokelių.

Atsisveikinęs su krepšiniu, jis ners į kitą savo aistrą – futbolą. M. Kalnietis tapo Lietuvos futbolo vicečempionų „Kauno Žalgirio“ prezidentu.

Jam ir iki šiol priklausė 30 proc. pastarojo klubo. Likusias dalis per du juridinius asmenis valdo „Žalgirio“ krepšinio klubas.

– Pasidalinkite, ką patyrėte per šį vakarą? – po rungtynių su „Cbet“ buvo paklaustas M. Kalnietis.

– Paskutines 24 valandas buvo sunku sutramdyti emocijas, nuo ryto jaučiausi kaip nesavas. Normalu, juk ne kasdien baigi žaisti krepšinį. Nesakyčiau, kad pavyko su tuo susitvarkyti. Ir dabar sunku kalbėti apie mačą, galvoje verda kas kita: daug prisiminimų, istorijų...

– Nebuvo dvejonių, kad gal vertėtų palaukti bent jau Karaliaus Mindaugo taurės finalo ketverto ir galbūt baigti karjerą su dar vienu trofėjumi rankose?

– Ne. Turbūt esu toks žmogus, nusprendžiu ne spontaniškai, o nuosekliai išanalizavęs situaciją. Kai jau apsisprendžiau, viduje pajutau ramybę, žinojau, kad pasielgiau teisingai. Nemačiau prasmės kažko laukti. Pajaučiau, kad nebesu naudingas „Žalgiriui“, ir nenorėjau būti inkaras.

– Edgaras Ulanovas sakė bandęs jus perkalbėti, o kokių dar reakcijų sulaukėte iš pažįstamų Lietuvoje ir užsienyje paskelbęs apie artėjančią karjeros pabaigą?

– Buvo visokiausių klausimų. Turbūt ir naujieną sužinojusiems žmonėms reikėjo susigyventi su ta mintimi. Bet dauguma suprato ir palaikė.

Pavyzdžiui, šiandien mano vienas draugas iš Milano laikų nusipirko elektroninį bilietą į rungtynes ir atsiuntė man parodyti, sakydamas, kad mintimis bus su manimi. Vakar skambino Marko Popovičius, Krunoslavas Simonas. Jie puikiai mane suprato. Daug sveikinimų susilaukiau iš lietuvių, ir pats dėkojau visiems, kurie prie mano karjeros prisidėjo.

– Kaip atrodys jūsų pirmadienis?

– Nebus laiko per daug galvoti, nes su P. Jankūnu ir Gediminu Navicku 9.30 val. turime vadybos paskaitą. Keliausime toliau gyvenime.

Nenoriu pernelyg užbėgti įvykiams už akių – kalbėjome su Pauliumi Motiejūnu ir P. Jankūnu apie kitus žingsnius, bet pirma norėjosi baigti krepšininko karjerą, nesimėtyti. Kažkiek jau dalyvauju futbolo veikloje, susirinkimuose. Bet rytoj susėsime ir dėliosimės gairės, kaip toliau atrodys mano gyvenimas.

– Gal žinote, kas tikrai dabar keisis: pavyzdžiui, galbūt nebeisite pokaičio miego ar susikursite „Facebook“ paskyrą?

– Cha. Kol kas nežinau. Bet tikrai nenustosiu sportuoti, pasistengsiu daugiau laiko skirti vaikams. Turbūt bus kažkoks pereinamasis etapas, kai reikės prisitaikyti prie naujo ritmo.

– Ar pasirodžius gandams apie galimą naują „Kauno Žalgirio“ futbolininką, pirmiausia reikės skambinti jums?

– Na, aš nebūsiu tiesiogiai atsakingas už sporto sritį. Tikrai nesugebu atrinkti futbolininkų ar panašiai. Mano pagrindinis noras – vertybiškai priartinti futbolo komandą prie krepšinio klubo, įdiegti tai, kas veikia pastarajame, po truputį mokytis ir keisti futbolo veidą. Tai bus daugiau vadybinis darbas.

– O nebuvo minčių savo žinias perkelti į krepšinio trenerio darbą?

– Buvo. Nėra taip, kad dabar padėjau kryžių ant krepšinio. Ne, juk gyvenau tuo 30 metų. Bet jei brisčiau į trenerio darbą, reikėtų atsiduoti šimtu procentų ir veikiausiai kažkur iškeliauti iš Kauno, kuris man labai brangus. Pragyvenus užsienyje dešimt metų, aš taip pasiilgau Kauno ir Lietuvos, kad negalėjau tam ryžtis.

Tikrai nesakau „niekada“, gal ateityje kas nors pasikeis, gal pradės trūkti krepšinio. Nesakysiu iš kur, bet netgi dabar jau susilaukiau pasiūlymų ateiti ir dirbti treneriu. Kol kas susilaikau, bet nesakau „niekada“.

– Po P. Jankūno marškinėlių iškėlimo į „Žalgirio“ arenos palubes sakėte, kad pats nesijaučiate vertas tokio pagerbimo Kaune. Galbūt vis dėlto būtų smagu tokia ceremonija?

– Vienareikšmiai – ne. Gyvenime jaučiu ribas: kad ir kaip būtų faina, man būtų nesmagu, nes nesu to nusipelnęs, tai skirta visiškai išskirtiniams žmonėms.

– Kuris sezonas jums buvo įsimintiniausias?

– Nežinau, jų buvo įsimintinų tiek gera, tiek bloga prasmėmis. Jeigu reikėtų išsirinkti vieną, tai daugiausiai nuotykių ir visokių istorijų nutiko 2008-2009 metų sezone. Kaip sakė Gintaras Krapikas, buvome 5 min. iki katastrofos. Vos neiširome, bet su tikra lietuviška „chebra“ toliau kovojome – tas sezonas tikrai buvo sužaistas iš širdies, mažiausiai galvojant apie kažkokius materialius dalykus.

Iškovoti titulai

Su „Žalgiriu“ M. Kalnietis keturis sykius triumfavo Lietuvos pirmenybėse, su Krasnodaro „Lokomotiv“ (Rusija) 2013-aisiais laimėjo Europos taurę, su nacionaline rinktine dukart tapo Europos vicečempionu ir sykį – pasaulio pirmenybių bronziniu prizininku.

2013-aisiais geriausiu šalies krepšininku išrinktas įžaidėjas taip pat yra puošęsis Prancūzijos ir Italijos čempiono laurais, kilnojęs abiejų šalių taurės turnyro trofėjų, dar dusyk tai daręs tėvynėje.

Be to, M. Kalniečio trofėjų galerijoje yra Europos jaunimo (iki 20 metų) čempionato sidabras, naudingiausio VTB Vieningosios lygos žaidėjo prizas, 4 Baltijos krepšinio lygos (BBL) nugalėtojo apdovanojimai bei naudingiausio finalo žaidėjo prizas.

Galiausiai, jaunystėje šoklumu išsiskyręs gynėjas yra laimėjęs tiek LKL, tiek BBL dėjimų į krepšį konkursus.

Be „Žalgirio“, jis taip pat vilkėjo „Lokomotiv“, Milano „Olimpia“ (Italija) ir Vilerbano ASVEL (Prancūzija) marškinėlius.