Po "saldžiarūgščio" finišo – lenkų abejonės dėl sutiktuvių Varšuvoje ir tekusios atsakomybės

Net ir nuvertę kalnus Europos krepšinio čempionate – bent jau slovėniškąsias Alpes, Lenkijos rinktinės atstovai nebuvo tikri, kokių reakcijų susilauks futbolą ir tinklinį įsimylėjusioje savo tėvynėje, rašo Krepšinis.lt.

Sekmadienį Berlyne lenkai pralaimėjo rungtynes dėl bronzos aikštės šeimininkams vokiečiams 69:82.

„Buvome labai arti medalio, tad sunku susitaikyti su tokia baigtimi. Pritrūko ne tiek patirties, kiek atidumo keliose situacijose ginantis – ypač dengiant Johannesą Voigtmanną“, – komentavo rezultatyviausiai paskutinėje dvikovoje žaidęs Michalas Sokolowskis (18 taškų).

„Skonis burnoje – saldžiarūgštis. Manau, savo pasirodymu galime didžiuotis – nedaug kas tikėjosi to iš mūsų“, – teigė komandos veteranas A. J. Slaughteris, kuris dar negalėjo pasakyti, ar sužaidė savo paskutinį mačą Lenkijos rinktinėje.

„Žmonės turėtų suprasti, iš kur mes atsiradome ir ką čia veikiame. Neturime nei NBA, nei Eurolygos žaidėjų. Esame tik paprasta draugų kompanija, atvykusi žaisti krepšinio. Aišku, liūdna pralaimėti, nes tikėjome, kad galime pasiekti medalį. Tačiau rytoj emocijos nusės, ir suprasime, kad yra kuo pasidžiaugti“, – įvertino ekipos kapitonas ir etatinis vedlys Mateuszas Ponitka.

Pastarasis prisipažino neįsivaizduojantis, kokio dėmesio Lenkijos atstovų žygis susilaukė namuose ir kaip bus priimtas galutinis rezultatas – ketvirta vieta.

„Jei atvirai, nežinau, kokio sutikimo tikėtis. Skrisime į Varšuvą ir pasimatysime su gerbėjais. Nežinau, kokios jų nuotaikos, nes nesinaudoju socialiniais tinklais – pažiūrėsime. Bet laikraščiai apie mus rašo, mes patys galvojame, kad puikiai padirbėjome“, – svarstė puolėjas.

Jis buvo paklaustas ir apie kitą Europos čempionatą – kurio dalis kaip tik vyks Lenkijoje. Savaitgalį paskelbta, jog lenkai perims vienos iš 2025 metų grupių varžybų organizavimą iš karo krečiamos Ukrainos.

Ar šio turnyro išsišokėliai gali išsilaikyti bent iš tolo panašiame lygyje?

„Sunku pasakyti, kas bus po trejų metų. Daug dalykų gali nutikti. Iš savo patirties galiu pasakyti – gyvenimas nenuspėjamas“, – šyptelėjo M. Ponitka.

Tuo metu komandos vairininkas Igoris Miličičius auklėtinius norėjo padrąsinti.

„Man šie žaidėjai yra herojai, superžvaigždės. Tikiuosi, jiems, ypač jauniesiems, tai bus puikus tramplinas į žymiai aukštesnį lygį“, – vylėsi kroatas.

Lenkijos trofėjų galerijoje lieka daugiau nei pusę amžiaus skaičiuojantys medaliai: 1963-ųjų sidabras bei 1939, 1965 ir 1967 metais laimėta bronza.

Primename, kad naujaisiais čempionais sekmadienį tapo ispanai, 88:76 palaužę Prancūziją.