R.Camphoras: apie pavojingą vaikystę, lietuviškas frazes bei svarbiausią krepšinio elementą

Nusikalstamumu garsėjančiame Baltimorės mieste Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) užaugęs Roderickas Camphoras džiaugiasi sudaręs pirmąjį savo karjeros kontraktą su profesionalia komanda. Amerikietis apsivilko Kėdainių „Nevėžio“ ekipos marškinėlius ir klubo sirgaliams žada atiduoti visą save siekdamas padėti ekipai siekti pergalių.

22 metų 191 cm ūgio įžaidėjas atvyko iš Pietvakarių Oklahomos universiteto, kur atstovavo „Bulldogs“ komandai. Tame pačiame universitete rungtyniavo ir kitas „Nevėžio“ naujokas Thomasas Davisas.

Antrajame NCAA divizione R.Camphoras aikštelėje vidutiniškai praleisdavo po 35 minutes, įmesdavo 17,7 taško, atkovodavo 5,8 atšokusio kamuolio ir atlikdavo 1,9 rezultatyvaus perdavimo.

R.Camphoras pasidalino mintimis apie savo vaikystę, krepšinį, pirmuosius įspūdžius Kėdainiuose bei ateities tikslus.

– Roderickai, kokie tavo pirmieji įspūdžiai apie Kėdainius ir „Nevėžio“ komandą?

– Kėdainiai – malonus miestas, mažesnis nei Vilnius, tačiau vistiek labai smagus. Studijų metais man teko gyventi mažesniame miestelyje. „Nevėžio“ komanda kol kas palieka gerą įspūdį. Sutikau keletą linksmų vaikinų, o arena – tiesiog nuostabi! Fantastiška!

– Ar teko prieš atvykstant į Kėdainius ką nors girdėti apie Lietuvą ir jos krepšinį?

– Ne, nežinojau nieko apie Lietuvos krepšinį. Žinojau, kad Lietuvos rinktinė yra tikrai pajėgi ir esu girdėjęs apie Toronto „Raptors“ komandoje žaidžiantį vidurio puolėją. Tai yra viskas. Tačiau man čia labai patinka!

– Kaip tau sekėsi įsikurti? Ar atvykai į Kėdainius vienas?

– Viskas buvo normaliai. Tačiau į Lietuvą atvykau ne vienas. Atvykau kartu su Thomasu Davisu, su kuriuo kartu rungtyniavome universitete. Visada geriau atvykti į naują šalį kartu su kažkuo, ką pažįsti. Su Thomasu man kur kas lengviau prisitaikyti.

– Kas Lietuvoje tau kol kas pasirodė labiausiai neįprasta?

– Kol kas tikriausiai kalba ir kultūra. Tačiau manau, kad prisitaikyti man sekasi gerai. Išmokau jau keletą frazių kaip „Labas“, „Viso gero“. Man labai patinka maistas čia ir tai, jog krepšinis Lietuvoje – sportas numeris vienas!

– Kaip manai, ką gali įnešti į „Nevėžio“ komandos žaidimą?

– Manau, kad galiu būti lyderiu tiek aikštelėje, tiek už jos ribų. Manau, kad būsiu naudingas aikštelėje kaip atakų organizatorius, kaip bendraujantis komandos draugas ir šiltus santykius su sirgaliais palaikantis žmogus. Esu geras žmogus ir stengsiuosi daryti viską, kad laimėtume bei turėtume sėkmingą sezoną. Kol kas komandos sirgaliai labai šiltai palaikė mus draugiškose rungtynėse. Man tai paliko didelį įspūdį.

– Kaip galėtum apibūdinti save kaip krepšininką? Koks yra tavo žaidimo stilius, kas tau – svarbiausia aikštelėje?

– Širdyje esu metikas ir žaidimo kūrėjas. Visados toks buvau. Tačiau man svarbiausia – laimėti. Jei nepelnysiu nei taško, tačiau atkovosiu 10 kamuolių, atliksiu 10 rezultatyvių perdavimų ir mes laimėsime, būsiu laimingas. Džiaugsiuosi, jei laimėsime man įmetus 20 taškų. Aš tiesiog noriu laimėti! Tiesiog noriu padaryti viską, ko reikia, kad mano komanda triumfuotų! Man pergalės yra viskas. Visi mane prisimena kaip nugalėtoją!

– Ar sunku prisitaikyti prie europietiško krepšinio?

– Ne, man tai nėra problema. Yra keletas skirtingų taisyklių, tačiau prisitaikyti man sekasi tikrai puikiai! Tikiu, jog jei sugebi sėkmingai atakuoti krepšį, gali būti sėkmingas bet kokiame lygyje. Man labai patinka europietiškas krepšinio stilius.

– Kokie tavo ateities tikslai? Ar tau svarbiausia – patekti į NBA, ar vis tik neturėtum nieko prieš karjerą tęsti Europoje?

– Mano tikslas visados buvo NBA! Aš svajoju ten patekti, tačiau žinau, kad tam reikia laiko. NBA tavęs pro akis nepraleis, jei esi vertas ten žaisti. Tačiau aš taip pat norėčiau turėti sėkmingą karjerą Eurolygoje. Noriu kautis pajėgiausiuose čempionatuose aukščiausiame lygyje. Jei man nepavyks patekti į NBA, nelaikysiu to nesėkme. Tiesiog žaisiu Europoje, nes man labai patinka keliauti ir išbandyti naujus dalykus.

– Fanų klausimas: papasakok apie savo vaikystę ir pirmuosius žingsnius krepšinyje?

– Kai augau, mano motina visados stengdavosi mane nukreipti krepšinio ir gerų pažymių mokykloje linkme. Užaugau Baltimorėje. Ten augti tikrai nelengva, tačiau tai mane užgrūdino ir padarė tuo, kuo esu dabar. Organizuotą krepšinį pradėjau žaisti devynerių metų. Tačiau krepšinio kamuolį rankose laikiau nuo pat gimimo. Taigi žinojau, kad vieną dieną tapsiu krepšininku.

– Ar Baltimorėje augant buvo sunku laikytis atokiau nuo nešvarių dalykų?

– Ne, nes turėjau labai rūpestingą motiną, kuri neleisdavo man elgtis netinkamai. Būčiau patekęs į rimtą bėdą, jei būčiau įsivėlęs į tuos blogus reikaliukus. Mano motina mane augino griežtai ir skatino būti protingu bei kilniu vyru. Nežinau, kur dabar būčiau, jei ne ji!

– Ar krepšinis Baltimorėje populiarus?

– Krepšinis yra labai populiarus mano gimtajame mieste. Tačiau visi labai myli amerikietiškąjį futbolą. Tai yra sportas numeris vienas.

– Koks tavo mėgstamiausias krepšininkas?

– Kobe Bryantas. Užaugau stebėdamas, kaip jis žaidžia. Mane žavi jo darbo etika ir kaip jis studijuoja kiekvieną krepšinio elementą. Tačiau Michaelas Jordanas yra visų laikų geriausias!

– Ką mėgsti veikti laisvalaikiu?

– Man patinka leisti laiką su draugais ar komandos draugais, žiūrėti televizorių, pasivaikščioti prekybos centre. Tačiau niekas nežino, jog aš labai mėgstu žaisti boulingą! Labai smagus žaidimas!

– Šiek tiek sudėtingesnis klausimas: ar galėtum procentais įvertinti šių krepšinio elementų svarbą žaidime: atletiškumas, įgūdžiai ir krepšinio supratimas?

– Sakyčiau, kad 80 procentų – krepšinio suvokimas, 15 procentų – įgūdžiai ir 5 procentai – atletiškumas. Manau, kad krepšinyje 90 procentų žaidimo yra žaidžiama galva, o 10 procentų – kūnu. Pavyzdžiui, Johnas Stocktonas yra vienas geriausių visų laikų atakų organizatorių, tačiau nepaisant atletiškumo stokos jis labai gerai skaitė situacijas aikštelėje. Daugybė Lietuvos krepšininkų nėra tokie atletiški kaip amerikiečiai, tačiau yra labai protingi aikštelėje!

– Ką galėtumėte pažadėti „Nevėžio“ sirgaliams?

– Aš galiu pažadėti, kad atiduosiu visą save aikštelėje. Kiekvienose rungtynėse atiduosiu 100 procentų savęs ir mėginsiu kuo galėdamas komandai padėti laimėti! Esu labai kuklus vaikinas, todėl neturiu jokių problemų po rungtynių pasirašinėti gerbėjams ar kartu nusifotografuoti. Kol esu čia, atiduosiu visą save. Tą galiu pažadėti!