B.Crawfordas – apie triumfo akimirkas Vilniuje, lietuvišką rūbinę ir išskirtinį sezoną

Tikriausiai nei vienam Lietuvos krepšinio aistruoliui nereikia pasakoti, kokia vieninga yra Utenos „Juventus“ komanda. Kai kurie šios ekipos krepšininkai kartu rungtyniauja jau kelis sezonus, o komandą papildantys žaidėjai dėl puikių charakterio savybių nesunkiai įsilieja į rūbinės gyvenimą.

Visgi šiemet klubą paliko jau du dėl vienokių ar kitokių priežasčių neįsitvirtinę legionieriai – Glenas Rice‘as jaunesnysis ir Jamelas Artisas. Išvykus šiems amerikiečiams, vieninteliu užsienio atstovu „Juventus“ gretose liko Bryantas Crawfordas.

23-ejų gynėjas Lietuvoje rungtyniauja jau antrąjį sezoną. Praėjusią vasarą dėl naujo kontrakto su uteniškiais sutaręs legionierius šiemet atvyko pabaigti dėl koronaviruso nepabaigtų darbų ir padėti „Juventus“ kautis dėl aukščiausių vietų.

Nors pirmajame sezone jo asmeninės statistikos rodikliai buvo geresni, šiemet Utenos ekipa atrodo kiek sustiprėjusi, o ir paties B. Crawfordo konkurentais dėl minučių tapo tokie ryškūs veidai, kaip Martynas Gecevičius ar Vaidas Kariniauskas.

„Betsafe-LKL“ čempionate 23-ejų 186 cm ūgio amerikietis vidutiniškai renka po 8,8 taško, 2,8 atšokusio kamuolio, 4,2 rezultatyvaus perdavimo ir 9,5 naudingumo balo.

Praėjusį savaitgalį B. Crawfordas su komandos draugais pasiekė tai, ko uteniškiams nepavyko padaryti trejus metus iš eilės – Citadele Karaliaus Mindaugo taurėje (Citadele KMT) ketvirtfinalyje jie įkrėtė į kailį Vilniaus „Rytui“.

Galutinis serijos rezultatas buvo stebinamai triuškinantis – 194:165. Gynėjas teigia, jog esminis dalykas buvo trenerio nurodymų, kurie šįkart buvo veiksmingi, vykdymas.

„Jei atvirai, tiesiog laikėmės žaidimo plano. Visi buvome vieningi ir tai suveikė. Manau, kad buvome gerai pasiruošę šiam mačui“, – netiesiogiai Žydrūną Urboną pagyrė B. Crawfordas.

– Pradėkime nuo aktualiausių dalykų. Kas dėjosi jūsų rūbinėje ir autobuse į Uteną, kai laimėjote prieš „Rytą“ ir patekote į Citadele KMT finalo ketvertą? Ar tai buvo geriausios akimirkos, kurias patyrėte per savo buvimą Utenoje?

– Visi kartu nuėjome į rūbinę ir laukėme ateinančio trenerio. Kai jis įėjo ten, pradėjome laistytis vandeniu ir džiaugtis. Važiuodami autobusu visi buvome laimingi, daug juokėmės. Taip, tai neabejotinai geriausi momentai. Patekimas į finalo ketvertą kol kas yra didžiausias mūsų pasiekimas. Šis įvykis man yra įsimintinesnis ir už pergalingą metimą prieš „Rytą“ pernai, nes šįkart peržengėme jų barjerą. Tai puiki patirtis.

– Šiame sezone komandoje jau turėjote problemų su COVID-19, keli vyrukai žaisdavo 3x3 krepšinio turnyruose. Kiek sunkus dėl įvairių aplinkybių jums yra šis sezonas?

– Tai yra keistas sezonas visame pasaulyje. Turime perlipti šiuos sunkumus ir būti vieningi, judėti į priekį. Manau, kad tai ir darome. Ypač nuo tada, kai įveikėme virusą. 3x3 krepšinis jau baigėsi, todėl dabar galime dar labiau susilipdyti.

– Kaip šiemet leidžiate savo laisvalaikį? Pernai pasirinkimų buvo žymiai daugiau, o šių metų situacija verčia ieškoti alternatyvų.

– Daug laiko praleidžiu žiūrėdamas „Netflix“. Mėgstu juokingas laidas ar serialus, patinka „Šeimos Bičas“, „Nepraktiški juokdariai“. Niekad nebuvau didelis vaizdo žaidimų mėgėjas, bet šiemet pradėjau daugiau tuo užsiimti, tai yra mano naujas hobis. Mėgstu pailsėti, kalbėti telefonu su šeimos nariais. Pastaruoju metu mokiausi gaminti maistą, kadangi daug maitinimo vietų yra uždarytos. Išmokau skaniai paruošti lašišą, šonkauliukus, spagečius ar vištieną.

– Kalbant apie buvimą Lietuvoje, kaip jums čia patinka? Įprastai legionieriai nelabai mėgsta tokių orų, kokius turime dabar – šalčiai ir sniegas. Kaip yra su jumis?

– Aš irgi nemėgstu šalčio (juokiasi). Pernai taip šalta tikrai nebuvo, todėl šiemet tai galima pavadinti pilna lietuviška patirtimi. Man patinka lietuviai, jie yra malonūs žmonės. Žinoma, krepšinis čia yra puikus. Didelė konkurencija ir išskirtinis žaidimo stilius. Toks, koks man patinka. Tai daugiau taktinio pasiruošimo reikalaujantis žaidimas. Jis verčia trenerius iš tikro treniruoti, o žaidėjus – ne žaisti bukai, o naudotis IQ ir galva. Tai nėra „bėk ir mesk“ stiliaus žaidimas.

– Įdomu yra tai, jog esate vienintelis komandos legionierius. Ar visi komandos draugai kalba angliškai, kai jūs šalia, ar ieškote kitų būdų išspręsti šiai problemai? Tai nesudaro jums sunkumų?

– Tai pirmas kartas, kai esu tokioje situacijoje. Visgi dėl COVID-19 negalima būti su daug žmonių, tad tokia patirtis atėjo tinkamu metu, taigi tikrai nesureikšminu to. Kai kalba liečia mane, komandos draugai kalba angliškai, bet kalbėdami vieni su kitais jie kalba lietuviškai. Aš nesu pernelyg įsitraukęs į jų pokalbius, bet tai man nėra problema, nes žinau, kas dedasi aplink, tiek ir tereikia. Suprantu, kai lietuviškai kalbama apie keitimąsi ginamaisiais ar panašius dalykus, bet didžiąją laiko dalį ant parketo kalbame angliškai, taip man lengviau suvirškinti informaciją.

Išvažiavimas į prekybos centrus ar apsikirpimas – tokie dalykai dabar kamuoja mane (juokiasi).

– Šiemet turėjote ekipoje du bendrataučius – Gleną Rice’ą jaunesnįjį ir Jamelą Artisą. Nebuvo sunku pasilikti čia vienam, be jų?

– Nelabai. Jų situacija manęs niekaip nepalietė, turiu rūpintis savimi ir komanda. Neleidžiu tokiems dalykams manęs paveikti ir stengiuosi judėti į priekį.

– Jūsų komandos draugai ir treneriai apie jus atsiliepia kaip apie ramų žmogų, aikštėje galintį „užsiausti“. Vasarą buvo kalbų, kad žaidėjai norėjo jus čia matyti ir vėl. Iš kur kyla šios charakterio savybės, kuriomis juos sužavėjote?

– Tai, kaip buvau užaugintas, mano aplinka. Mano gimtajame mieste krepšinio aikštelėse vyksta intensyvus žaidimas, ten išmokau būti kovotojas. Aš nemėgstu pralaimėti, dėl pergalės atiduodu visą energiją.

– Kaip apibūdintumėte savo santykį su treneriu Ž. Urbonu? Ko jis reikalauja iš jūsų?

– Manau, kad su juo sutariame gerai. Jis gali man patarti ir suteikti konstruktyvios kritikos. Dalykas, kurio jis iš manęs nori labiausiai, yra žaidimo tempo perpratimas, gebėjimas žaisti mano paties ritmu, neskubėti. Tai man padeda. Manau, kad jis labai prisideda prie mano tobulėjimo ir žaidimo suvokimo. Prisitaikant tai buvo esminiai dalykai.

– Vis dar esate labai jaunas, o kol jūs trečius metus profesionaliai žaidžiate užsienyje, panašaus amžiaus vaikinai vis dar žaidžia koledžuose. Kokį numatote kitą žingsnį savo karjeroje? Kuriuos žaidimo aspektus dar norėtumėte patobulinti, kad galėtumėte kilti aukščiau?

– NBA visad buvo man svajonė, todėl noriu daryti viską, kad ji išsipildytų. Tačiau dabar noriu į viską žiūrėti nuosekliai, sezonas po sezono bei kontroliuoti dalykus, kuriuos galiu kontroliuoti. Pabaigus sezoną, žiūrėsime. Reikia koncentruotis į sprendimų priėmimą aikštėje, žaidimo tėkmės supratimą. Be šių dalykų, manau, savo žaidimą tobulinu pakankamai gerai.

– Šiemet arenose jau ilgą laiką nėra sirgalių. Galbūt norėtumėte kažką perduoti „Juventus“ aistruoliams, kurie seka jūsų žaidimą ir palaiko komandą iš namų?

– Pasiilgome jūsų, norėtume matyti jus tribūnose, palaikančius mus namuose ar išvykose. Žinome, kad stebite mus ir norime, kad jūs ir toliau mumis didžiuotumėtės viso likusio sezono metu.