INTERVIU: G.Matulis: "Čia mano šaknys. Ir tikrai didžiuojuosi būdamas lietuviu!"

Lapkričio pabaigoje Belgijoje, NATO Jungtinių pajėgų Europoje vadavietėje praūš tarptautinis kariškių krepšinio turnyras. Jame dalyvaus ir Lietuvos kariuomenės krepšinio rinktinė. Turnyras – aukšto lygio, jame dalyvauja Jungtinių Amerikos Valstijų, Italijos, Prancūzijos, Latvijos ir kitų šalių komandos.

Mažai kas žino, kad vienas iš Kėdainių „Nevėžio“ krepšininkų, 197 cm ūgio lengvojo krašto puolėjas, trisdešimtmetis Gintautas Matulis jau dešimtmetį yra vienas iš Krašto apsaugos savanorių pajėgų eilinių, keletą kartų laimėjęs kariuomenės krepšinio čempionatus.

Atstovauti Lietuvai Belgijoje yra kviečiamas ir jis.

Tiesa, į šį turnyrą G. Matulis, Lietuvos kariuomenės savanorių pajėgų Didžiosios kovos apygardos antrosios rinktinės karys, nevažiuos ir kariuomenės komandos garbės ginti šįkart negalės – dabar svarbiau treniruotės su „Nevėžio“ ekipa ir pasiruošimas dviems čempionatams – Lietuvos krepšinio lygai ir FIBA Europos taurei.

Pastūmėjo „Juventus“ treneris

– Gintautai, kokie vėjai apskritai jus atpūtė į savanorių pajėgas?

– Žaisti už Lietuvos kariuomenės krepšinio rinktinę mane pakvietė buvęs mano treneris Mindaugas Kildišius. Jis pats atliko karinę tarnybą savanorių pajėgose.

2008-ais metais žaidžiau Utenos „Juventus“ komandoje. Klube tuo metu buvo keli krepšininkai savanoriai, jie dalyvaudavo kariuomenės mokymuose, į krepšinio varžybas važiuodavo, už Lietuvos kariuomenės krepšinio rinktinę žaisdavo. Vis pasikalbėdavo grįžę rūbinėje, įspūdžiais dalindavosi.

Klausydavausi su susidomėjimu.

Jie į savo veiklą įtraukė ir mane. Aš kaip tik svajojau nuvažiuoti į Ameriką, o tais metais kariuomenės rinktinė turėjo važiuoti rungtyniauti joje. Pasinaudojau kvietimu, prisijungiau prie rinktinės. Išvykau.

Na o kitą vasarą, 2009–aisiais, perėjau bazinį pasiruošimą. Tai padaryti pasiūlė tas pats treneris. Buvo galimybė per vieną mėnesį praeiti bazinį, koncentruotą pasirengimo kursą. Visą liepos mėnesį tam  ir paskyriau.

–  Vadinasi, treneris ne tik kad išleido prakaitą lieti kariuomenėje, užuot tarpsezoniu plušus sporto salėje, bet dar ir paskatino šiam žingsniui?

–  Na, tada dar nebuvau profesionalus krepšininkas… Buvau tik ką baigęs mokslus, nebuvau tikras, ką veiksiu ateityje… Tad pagalvojau: „O kodėl gi ne?“.

Du šimtai savanorių

–  Koks gi buvo tas mėnuo, Gintautai?

–  Išliko labai puikūs įspūdžiai. Iš Utenos, iš miesto, kuriame tuo metu žaidžiau ir gyvenau, karinė technika savanorius nuvežė į Klaipėdą. Intendantas kuopoje davė mums uniformą ir ekipuotę. Kareivinės buvo miškuose, sakytų kas nors šiandien rasti jas, tai kaži ar žinočiau kelią (šypteli). Vienas namukas – karininkams, kitas mums – savanoriams, kurių į bazinį kursą susirinko apie du šimtai.

Kurse – žygiavimo mokymas, ginklo valdymo kursai, orientavimasis. Kelių parų žygiai su mokymais užsimaskuoti, pasidaryti barikadas.

Vėliau dar keletą kartų vykau savanoriavau savaitgaliais.

– Kokių įsimintiniausių akimirkų patyrtėte savanorystės Lietuvos kariuomenėje metu?

– Na, būdamas kariuomenėje, tu, visų pirma, gauni ginklą. O jo šiukštu negali niekur palikti – ginklas visad turi būti šalia tavęs arba tavo rankose. Kuomet atsisėdi, blogiausiu atveju, gali jį atremti sau į pėdą, tačiau ant žemės paguldyti negali. Jeigu turi staigiai išeiti kaži kur, o ginklo neštis nenori, privalai perspėti būrio draugą ir savo ginklą palikti jo priežiūroje.

Kartą mes, savanoriai, turėjome paskaitą lauke. Vienas savanoris kažkur išbėgo, galbūt pasiimti užrašų – šiandien tiksliai nepamenu. Paliko ginklą be priežiūros. Vienas iš vadų tai pastebėjo, sulaukė vaikino grįžtančio. Klausia: „Kary, kur tavo ginklas?“. O jis ir sako: „Čia. Daviau pasaugoti“. Vadas kreipėsi į šalimais sėdėjusį, o šis prisipažino, kad prižiūrėti ginklo nebuvo prašomas…

Ir ką manote – netoliese buvo didžiulių rąstų krūva. Vadas išsiuntė užuomaršą iš tos krūvos išsirinkti naują „ginklą“. Vaikinas visą dieną masyvų rąstą – t. y. medinį ginklą – tampėsi ant peties (juokiasi).

– Ne kartą yra tekę girdėti, kad kariuomenėje, už tai, kad naudojiesi mobiliuoju telefonu neleistinu metu, kariai baudžiami labai išradingai – šie turintys dieną ar net tris ant peties pasikabinę arba net delne nešiotis plytą, ant kurios dar ir klaviatūra nupiešta. Na, neva – telefonas. Ar jums asmeniškai su tokiomis išmonėmis susidurti neteko?

–  Prieš kone dešimtį metų, kuomet pats ėjau bazinio kurso pasiruošimą, nelabai buvo tų išmaniųjų telefonų. Ir tokios priklausomybės jiems, kaip kad žmonės turi šiandien (šypteli).

Turėdavome tik minutinę pertraukėlę (nusijuokia, pasitaiso), tai yra – pietų pertrauką, laiko vakare pasiskambinti artimiesiems. Bet to pakakdavo.

Kariuomenių žaidynėse lietuviai grumiasi dėl medalių

–  Vadinasi, Gintautai, tarp krepšininkų populiaru savanorystė kariuomenėje?

–  Sakyčiau, kad pakankamai populiaru buvo anksčiau. Tačiau po įvykių Ukrainoje, pamačius realią, tikrą karo grėsmę savanorystė populiarumą šiek tiek prarado.

Kai kurie paliko savanorių gretas.

–  O jūs ar eitumėte ginti tėvynės, jeigu jai kiltų reali grėsmė?

–  Taip.

– Kalbant apie sportą kariuomenėje, kaip gi lietuviai atrodo tarptautinėse kariuomenių žaidynėse, čempionatuose? Kokias sporto šakas kultivuoti galima būnant Lietuvos karinių pajėgų savanoriu?

–  Labai labai daug sporto šakų. Ko gero, beveik visos sporto šakos, kurias turi Olimpinės žaidynės, kultivuojamos ir kariuomenių žaidynėse. Vyksta pasaulio čempionatai, kuriuose savo šalis atstovauja būtent kariai savanoriai. Krepšinio lygis čempionatuose – labai aukštas. Kariuomenių rinktinėse –buvę nacionalinių rinktinių nariai, Amerikos studentų lygos krepšininkai, netgi tie žaidėjai, kurie „draftuojasi“ NBA. Rungtyniavo net toks krepšininkas kaip Žanluka Bazilė.

Na o Lietuva bendrame kontekste – labai pajėgi.

Lietuvos kariai įprastai grumiasi dėl prizinių vietų.

Lietuvos kariuomenės krepšinio komanda Jungtinėse Amerikos Valstijose. Asmeninio archyvo nuort.

Žaisdamas kariuomenės krepšinio komandoje, tu rungtyniauti eini po Lietuvos vėliava. Tai – didžiulė atsakomybė. Ir, žinoma, garbė.

Reikia turėti planą B

–  Vilniuje, kolegijoje esate baigęs statinių inžinerines sistemas, universitete – verslo vadybos ir administravimo studijas. Manote, kad krepšininkas privalo turėti planą B? Juk ne vienam jų planas A yra krepšinis, o planas B – taip pat krepšinis…

–  Mane domina daug dalykų. Stengiuosi būti įvairiapusis (šypteli). Kiekvienas, manau, turėtų turėti planą B. Juk nežaisi krepšinio iki pensijos (juokiasi). O kad krepšinis būtų ir planas B – turi gilinti žinias, mokytis su tuo susijusius dalykus.

–  O su karyba gyvenimo sieti neketinate?

–  Dar nežinau. Turiu susidėliojęs kitokius planu. Profesionali karyba kol kas netraukia.

–  Kaip jūs asmeniškai vertinate privalomąją karo tarnybą Lietuvoje? Ar šitą gyvenimo, disciplinos, komandinio darbo mokyklą turėtų praeiti kiekvienas jaunas vaikinas?

–  Kaip pažvelgsi… Manau, kad vaikinai, kurie tvirtai apsisprendę, ką nori veikti gyvenime, gali ir netarnauti… Tačiau neapsisprendusiems, savęs dar neatradusiems, tiems, kurie svarsto, ką gi veikti, mokykis, dirbti, o gal važiuoti į užsienį – kariuomenė tik į naudą. Pažįstu keletą žmonių, kurie nuėjo pakviesti, galvojo, kaip išsisukti, bet vis tik nuėjo ir… ten atrado labai daug gėrio. Sako, kad smagu kariuomenėje, įdomu, ir netgi žada likti, siekti aukštumų joje.

Pasimetusiems savanoriška devynių mėnesių tarnyba gali parodyti kryptį, išties – išmokyti disciplinos, išmokyti pasirūpinti savimi. Ten išmokstama pastovėti už save. Mokoma atsakomybės.

–  Kuri apranga patogesnė – šeštuoju numeriu pažymėta Kėdainių „Nevėžio“ krepšininko apranga ar Lietuvos kariuomenės kario?

–  (juokiasi) Abi patogios. Tiesiog sportbačiai patogesni už kerzus.

– Ar kariuomenėje įgytos žinios, patirtys kaip nors padėjo krepšinyje?

– (juokiasi) Arba atvirkščiai, galbūt krepšinio sugebėjimai padėjo kariuomenėje. Galima sakyti, kad šios patirtys viena kitą papildo. Kaip ir tu, ar komandos, ar būrio dalis, turi papildyti vienas kitą.

Kariuomenėje yra didelė hierarchija. Tą, kuris turi aukštesnį laipsnį nei tu, privalai gerbti, nori to ar nenori. Krepšinyje tu klausai trenerio. Turi dalintis kamuoliu su komandos draugais.

Jeigu plavinėsi aikštėje, kentės tavo komanda. Jeigu plavinėsi būryje, bam, ir vadas tau arba visam tavo būriui už tavo klaidą lieps daryti atsispaudimus.

Krepšinis – beveik kaip kariuomenė

–  Žurnalistai, rašydami apie Lietuvos krepšinio lygos kovas, nevengia žodžio „Kariauna“. Pvz.: Ramūno Cvirkos kariauna, Šarūno Jasikevičiaus kariauna, Virginijaus Šeškaus kariauna… Iš esmės, šis žodis apibūdina nedidelę profesionalių raitųjų karių kariuomenę, genties vado, vėliau – kunigaikščio asmens gvardija. O iš tiesų, kaip manote, ar gera kunigaikščio kariauna būtų Kėdainių „Nevėžio“ krepšininkai?

– Manau, kad krepšininkai išties galėtų būti neblogi kariai. Į tai, žinoma, susideda daug niuansų. Kaži kaip sureaguotumėme į realią kovą įmesti. Bet, kita vertus, pas mus, krepšinyje – taip pat labai daug stresinių situacijų. Yra vienas „muštruotojas“, vadas, šiuo atveju – treneris Ramūnas. Tu privalai klausyti viršesniojo nurodymų, už komandos draugą atstovėti, jo užnugarį saugoti.

Tačiau jeigu jau taip susiklosto aplinkybės, gali iniciatyvos imtis ir pats. Kaip ir krepšinyje: nors derinio gale esi ne tu, bet tu – laisvas, kitaip visko išpildyti neišeina, meti pats. Būna, klausia: „Kodėl dabar nemetei?“. Nemečiau, nes negalėjau. Arba mečiau pats, nes buvau laisvas, gynėjas kažkur užkliuvo, ir tu nelauki, kol jis atsilaisvins. Realiai ir krepšinis, ir mūšis lauke yra situacijų skaitymas. Viskas vyksta realiu laiku.

– Gintautai, kas iš „Nevėžio“ žaidėjų galėtų būti generolu?

– (juokiasi) Pagal tai, kiek kalba, kaip visiems išrašo velnių – Rytis Juknevičius. Geras generolas būtų ir Valerijus Likhodėjus. Jis – autoritetas, sukaupęs didžiulę patirtį krepšinio aikštelėje. Žinoma, ir asmenybė išskirtinė, turinti tam tinkamus charakterio bruožus.

Geras generolas, ko gero, yra tas, kuris turi ir autoritetą, ir charizmą.

– O kuris iš jūsų komandos draugų nuolat kartu nešiotųsi plytą, nes telefoną iš rankų sunkiai paleidžia?

– (kvatoja balsu) Antanas. Antanas Bertašius.

– Na o kuris – didžiausias užuomarša, kuris iš vyrukų kur tik įmanoma paliktų, pamirštų ginklą ir kartu tampytųsi rąstą?

– Gabas, Gabas ir dar kartą Gabas. Vienareikšmiškai Gabrielius Maldūnas (juokiasi). Jis nieko nerastų be akinių – taip mes dažnai juokaujam. Kaip šis pokštas gimė, pasakoti negaliu, bet jis puikiai supras, ką turiu omenyje (šypteli).

– Baiginėjasi antrasis šio krepšinio sezono mėnuo. Kaip jums, kilusiam iš nedidelio Rokiškio miesto, atrodo Kėdainiai?

– Man patinka visi miestai, turintys senamiestį. Rokiškis irgi turi gražų senamiestį, kaip ir Kėdainiai. Tai – viena. Antra, viskas tvarkoje, miestas – su gilia istorija.

Man ir mano šeimai čia viskas labai patinka.

Viskas arti ir ranka pasiekiama, gera sporto bazė. Ne tik gera, bet, sakyčiau, aukščiausio lygio. Pačių jaukiausių ir geriausių arenų penketuke.

– O ką gi jums reiškia kitąmet Nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį švęsianti Lietuva?

– Į Lietuvą galima žiūrėti kaip į valstybę arba kaip Tėvynę. Man Lietuva tapati Tėvynei, kurioje gimiau ir užaugau. Užaugau nuostabioje gamtoje. Šalyje su įdomia ir turtinga istorija. Patys kovojome dėl laisvės visais laikais. Čia mano šaknys. Ir tikrai didžiuojuosi būdamas lietuviu!