STRAIPSNIS: D.Adomaičio ir D.Motiejūno konfliktas primena praeities kivirčus rinktinėje

Lietuvos žiniasklaidos antraštėse šią savaitę vėl numirgėjo šalies krepšinio rinktinės trenerio Dainiaus Adomaičio ir žaidėjo Donato Motiejūno konflikto aidai. Šandongo klube Kinijoje žaidžiančiam puolėjui išsipasakojus 15min.lt rodomai laidai „Nematoma pusė“, D. Adomaitis po Vilniaus „Ryto“ rungtynių Kėdainiuose nepanoro dar sykį veltis į kalbas ir žurnalistams nurodė klausti paties krepšininko.

Alfa.lt paskutinę pavasario dieną jau rašė apie stratego ir žaidėjo konflikto chronologiją. Dar praėjusių metų rugpjūtį ir rugsėjį Europos čempionate išvien dirbusių vyrų santykiai jau kurį laiką yra gerokai įšalę, o pleištą juose tik dar giliau įkalė šią savaitę į viešumą išėję D. Motiejūno žodžiai.

„Jis pats žino, ką kalbėjo ir žadėjo, o aš kovojau už save. Komanda manęs neišleido, bandžiau tai paaiškinti, bet buvau apkaltintas nebūtais dalykais. Visi mane kaltina. Jei ir toliau bus ant manęs važiuojama, galiu parodyti ir tikrąją istorijos pusę“, – sakė 28-erių krepšininkas.

Panašu, kad bent jau artimiausiu metu D-Mo vilkinčio žalią aprangą neišvysime – nors Kinijos krepšinio lygoje per FIBA rinktinių „langus“ yra skelbiamos net trijų savaičių pertraukos, D. Adomaitis puolėjui asmeninės žinutės su pakvietimu į trumpą treniruočių stovyklą veikiausiai nebesiųs.

Vis dėlto tai nėra pirmas atvejis, kuomet tarp trenerio ir krepšininko perbėga juoda katė. Alfa.lt nusprendė savo skaitytojams priminti dvi kitas istorijas, kurių epicentre atsidūrė buvę Lietuvos rinktinės treneriai ir žymūs žaidėjai.

Kaltino simuliuojant traumą?

Bene žymiausiai nacionalinės komandos ir jos žaidėjo konflikto istorijai – jau virš 20 metų. Kalbame, be abejo, apie žymųjį Vlado Garasto ir Žydrūno Ilgausko konfliktą, po kurio vienas geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkų daugiau taip ir neapsivilko žaliai-baltos gimtosios šalies komandos aprangos.

Tuometinio Kauno „Atleto“ stratego ir jaunojo vidurio konfliktas prasidėjo 1996-aisiais, o abi pusės iki šiol pateikia dvi skirtingas įvykių versijas. Laikinosios sostinės ekipos vedliu buvęs Ž. Ilgauskas būdamas vos 20-ties dominavo LKL pirmenybėse, o tačiau sezono eigoje patyrė pėdos traumą, atsiliepusia ir vėlesnės karjeros metu.

Nors „centras“ skundėsi skausmais, pasak V. Garasto, keli gydytojų tyrimai jokių lūžių ar įtrūkių pėdos kaule neparodė ir jaunasis kaunietis buvo priverstas eiti į aikštę – „Atletas“ negalėjo leisti sau prabangos rungtyniauti be naudingiausio lygos krepšininko.

Pasak V. Garasto, spaudimą leisti į aikštę traumuotą vidurio puolėją jis patyrė net iš „Atleto“ vadovo, o dėl nerasto lūžio pėdoje kalta nepažangi tuometinė Lietuvos medicina.

„Tą sezoną įveikėme „Žalgirį“ net šešis kartus, o vieneriose iš rungtynių Ž. Ilgauskas ėmė šlubčioti. Įvyko du gydytojų konsiliumai, tačiau jie nieko nerado ir leido jam žaisti. Komandos savininkas man taip pat liepė leisti jį į aikštę. O pasirodo, Lietuvoje tuo metu dar neturėjome magnetinio rezonanso. Kai jis nuvyko į JAV, tyrimai parodė, kad pėdos kaulas yra skilęs jau antrą kartą“, – prieš penketą metų situaciją komentavo tuometinis „Atleto“ treneris

Be Kauno komandos, V. Garastas tuomet treniravo ir Lietuvos rinktinę, kurioje Ž. Ilgauskas sužaidė viso labo du susitikimus per karjerą – tai įvyko atrankoje į 1995-ųjų Europos čempionatą. Nors ne sykį buvo manyta, kad NBA puikiai rungtyniavęs krepšininkas apsivilks rinktinės aprangą, o 2008 m. jo draudimui buvo surinkti net 2 mln. litų, ši daugelio Lietuvos krepšinio gerbėjų svajonė neišsipildė. Manoma, kad prie to galėjo prisidėti ir faktas, jog V. Garastas ilgus metus (2003-2011 m.) buvo Lietuvos krepšinio federacijos, atsakingos už rinktinę, prezidentu.

„Kai Ž. Ilgauskas žaidė „Atlete“, V. Garastas kaltino jį simuliuojant traumą. Nors treneris rėmėsi gydytojų patarimais, o konfliktą iššaukė jų nekompetencija, ta situacija labai supykdė Žydrūną. Jis rungtyniavo kęsdamas skausmą, jo pėda buvo lūžusi. Labai jautriai į tą konfliktą reagavo ir Ž. Ilgausko tėvai. Tai – labai skausmingas ir visai šeimai įsiminęs epizodas“, – anksčiau kalbėjo buvęs krepšininko agentas Virginijus Bulota.

Vis dėlto artimai su Ž. Ilgausku bendravęs bei savo laiku „Atleto“ direktoriumi dirbęs V. Bulota tikina, kad dėl „centro“ nežaidimo rinktinėje kaltę turėtų prisiimti ne tik V. Garastas, bet ir kiti krepšinio federacijos žmonės, pirmiausia – Algimantas Pavilonis.

„Kai Žydrūnas nuvyko į Klivlandą ir patyrė kojos traumą, niekas jam nepaskambino, neklausė, kaip jam sekasi, kaip sveikata ir panašiai. Tačiau vos tik atėjo vasara, tuometinis LKF prezidentas A. Pavilonis jam paskambino ir klausė, ar šis ruošiasi žaisti rinktinėje. Jam buvo pasakyta, kad jeigu nežais rinktinėje – bus ne patriotas. O jis tik klausė, kur tie patriotai buvo, kai jis gydėsi traumą“, – istoriją prisiminė V. Bulota.

Spaudė į nepatogius rėmus

Kitoje konflikto istorijoje sudalyvavo kiti du žinomi Lietuvos krepšinio atstovai – Antanas Sireika ir Rimantas Kaukėnas. Dėl svaidymosi tarpusavio žaibais, gynėjas taip ir neapsivilko rinktinės marškinėlių per nė vieną iš keturių turnyrų, kuriuose 2003-2006 m. nacionalinei šalies komandai vadovavo A. Sireika.

Joną Kazlauską pakeitusio šiauliečio ir talentingo vilniečio konfliktas prasidėjo 2003-aisiais, prieš pat čempionišku Lietuvai tapusį Europos čempionatą Švedijoje. Tuomet į rinktinės stovyklą pakviestas R. Kaukėnas buvo laikomas tvirtu pretendentu vykti į žemyno pirmenybes, tačiau koją jam pakišo prakaito liaukų uždegimas.

Nors geležinės valios gynėjas po kelių savaičių be krepšinio grįžo į rikiuotę, A. Sireikai jis nebeįtiko. Kiek vėliau, kalbėdamas apie 2003-uosius ir praleistą progą pasipuošti Europos auksu, R. Kaukėnas vadino didžiausiu savo ilgos ir trofėjais papuoštos karjeros nusivylimu.

Vis dėlto ta vasara prieš 15 metų buvo tik pradžia konfliktui, užsitęsusiam dar kelerius metus. 2004-aisiais A. Sireika ir vėl įtraukė R. Kaukėną į rinktinės kandidatų sąrašą, o gynėjas tikėjosi patekti į galutinį dvyliktuką bei išpildyti savo svajonę vykdamas į Atėnų olimpines žaidynes.

Nors pats rinktinės treneris sezono metu negailėjo gerų žodžių Bonos „Telekom“ klubo lyderiu Vokietijoje tapusiam gynėjui, vasarą stratego tonas pasikeitė. Atakuojančio gynėjo pozicijoje visą karjerą žaidusiam R. Kaukėnui jis siekė priklijuoti pagrindinio rinktinės įžaidėjo Šarūno Jasikevičiaus dublerio rolę, mat „antruoju numeriu“ žaidė ir taip pajėgūs žaidėjai – Arvydas Macijauskas, Ramūnas Šiškauskas ir Donatas Slanina.

Deja, R. Kaukėnui atakų organizatoriaus pozicija netiko – jam sunkiai sekėsi susitvarkyti su neįprastomis užduotimis, o gynėjo pasirodymas ir vėl neįtiko rinktinės treneriui. R. Kaukėnas antrus metus liko už rinktinės borto, o sužinojęs šią žinią jis jautėsi priblokštas.

Galiausiai, nusivylęs tokiais A. Sireikos sprendimais R. Kaukėnas kitus dvejus metus nesiteikė prisijungti prie rinktinės. 2005-ųjų vasarą jis kvietimo atsisakė motyvuodamas tai savo vestuvėmis, o dar po metų tikino norįs pailsėti po varginančio sezono.
 

Į rinktinę R. Kaukėnas grįžo tik 2007-aisiais, kuomet prie nacionalinės komandos vairo stojo A. Sireiką pakeitęs Ramūnas Butautas. Gynėjas tais metais su rinktine iškovojo bronzą, o po metų įgyvendino ir seną svajonę bei atstovavo šaliai Pekino olimpinėse žaidynėse.