V.Romanovo interviu iš nuosavo povandeninio laivo – apie pavogtą "Žalgirį" ir lietuvių užsiundytus reiderius

Prieš šešerius metus iš Lietuvos pabėgęs buvęs bankininkas ir Kauno „Žalgirio“ savininkas Vladimiras Romanovas Rusijos žiniasklaidai papasakojo apie savo tarnybą SSRS laivyne, pasiūlymą įsigyti dabartinį UEFA Čempionų lygos nugalėtoją „Liverpool“, Romanui Abramovičiui duotą patarimą atleisti Jose Mourinho ir gyvenimą Maskvoje po to, kai žlugo jo verslo imperija.

Sporto dienraščio „Sport Express“ žurnalistui Jurijui Golyšakui dėl šio interviu teko pavargti, tačiau pastangos atsipirko.

V. Romanovas pakvietė jį į savo valdas greta Maskvos ir pasiūlė labai neįprastą ekskursiją.

Neįprasti būdavo ir dauguma 72-ejų milijonieriaus pasisakymų Lietuvos ar Jungtinės Karalystės žiniasklaidai, kai jis dar mėgavosi visuotiniu dėmesiu būdamas Edinburgo „Hearts“, FBK „Kauno“ ir „Žalgirio“ klubų savininku.

Nuo kreivas šypsenas kėlusios pergalės televizijos šokių projekte – iki sprukti nuo prokurorų privertusio „Ūkio banko“ bankroto: V. Romanovas buvo ekscentriškas ir sunkiai prognozuojamas kaip ir jo paties interviu.

Krepšinis.lt pateikia įdomiausias „Sport Express“ publikacijos vietas.

„Tikrai pastebėsite: mano kieme – povandeninis laivas“

Šio žmogaus ieškojau kelerius metus. Ir niekas negalėjo man padėti jį rasti.

Kažkas minėjo, kad jo ieško ir Interpolas. Kiti tvirtino, kad V. Romanovas – buvęs „Hearts“ klubo savininkas ir viena mistiškiausių futbolo figūrų – priklauso liudininkų apsaugos programai. Kad jis galbūt pakeitė išvaizdą.

Viskas išsisprendė greitai ir atsitiktinai – kaip dažniausiai ir būna. Vienas pažįstamas savo užrašų knygutėje rado kelis V. Romanovo telefono numerius. Keturi pirmi buvo užblokuoti. Paskambinus penktuoju telefone pasigirdo balsas.

Maniau, kad tai – stebuklas. Bet stebuklai prasidėjo vėliau.

Kur tik neieškojau V. Romanovo. O susitikau jį savo paties priemiestyje – Mytiščiuose. Tiksliau, gretimame kaime.

„Rasite nesunkiai. Kieme turiu povandeninį laivą“, – pakvietęs susitikti, nurodė V. Romanovas.

„Ką?“ – pagalvojau.

Tada viską supratau: koks Interpolas ras žmogų, jei jis – povandeniniame laive?

Kitą dieną nuvykau į nurodytą vietą. Netikėjau tuo, ką matau.

V. Romanovas aprodė savo laivą kaip patyręs jūreivis.

„Čia buvo branduolinio reaktoriaus skyrius“, – mostelėjo ranka.

Tuomet užlipome į patį viršų: ant tiltelio – lyg ant keturių aukštų pastato stogo. Jaučiau, kaip ima virpėti kojos.

„Su kitais veteranais suskaičiavome: šiame laive gyvybės neteko 70 žmonių“, – pasakojo šeimininkas.

Tai – tas pats K-19. Galbūt garsiausias povandeninis laivas pasaulyje, apie kurį filmą sukūrė Holivudas, kuriame sukinėjosi laivo kapitoną vaidinęs Harrisonas Fordas.

„Kam jis jums?“ – paklausiau.

V. Romanovas nustebo.

„Praleidau jame trejus su puse metų. Ar matėte gėles ant liuko? Jos skirtos kapitono Kulibabos įgulai. Tai buvo pati didžiausia avarija – 28 žmonės sudegė“, – vėl į prisiminimus paniro milijonierius.

– Argi tuomet nepasklido radiacija?

– Tik maža dozė. Tai netgi naudinga.

– Esate tuo tikras?

– Vertinu pagal save. Vandeniu iš reaktoriaus plaudavome rankas, kad einant pro patikros punktą suveiktų signalizacija. Pavojingiau nieko nesugalvosi. Viskas tam, kad dėl radiacijos gautume šiek tiek atostogų.

Pripratome prie pavojaus. Žmonės prie visko pripranta. Šį laivą vadino „Hirošima“, nes net nesudėtingo gedimo atveju žmonės gaudavo radiacijos. Taisydavo savanoriai, kurie eidavo žinodami, kad negrįš.

– Siaubinga.

– Kosmose lengviau nei vandenyne. Neptūnas nepaleidžia! Povandeninio laivo užduotis – būti nepastebimam. Šis laivas nerdavo į 300 metrų gylį. Dabartiniai nusileidžia į kilometrą – kad išvengtų ledkalnių.

Plaukti povandeniniu laivu – sunkiau ir brangiau nei nuskristi į mėnulį. Žinote, kas nutinka žiurkei neriant gilyn? Ji pašoka, užverčia galines letenėles už ausų, sucypia ir nudvesia. O žmonės ištveria, pripranta! Nors jei iškiltumei į paviršių per greitai, dėl slėgio skirtumo gali užvirti kraujas.

– Kokia buvo jūsų blogiausia diena šiame laive?

– Kartą susirgau... Klaustrofobija. Mus mokė, kaip evakuotis per torpedos šachtą. Mano kaukė ėmė leisti vandenį. Niekuomet gyvenime nejaučiau tokios panikos. Ji dar grįžta sapnuose. Ir net sapnuojant širdis gali sustoti iš išgąsčio. Daugeliui ši tarnyba paliko panašių fobijų.

– Kaip įsigijote povandeninį laivą?

– 2006 metais admirolas Černavinas pasiūlė man organizuoti povandeninių laivų jūreivių kongresą. Jame išgirdau, kad maniškis K-19 yra pjaustomas metalo laužui. Pasikalbėjau su darbininkais, jie sutiko kai kurias korpuso dalis atiduoti man. Surinkau jas ir paskui sudėjau atgal į krūvą. Dar reikia kai ką užbaigti. Kitais metais pjaustys panašų laivą – tikiuosi gauti trūkstamų dalių.

– Kiek tai jums kainavo?

– Kol kas – 200 tūkstančių dolerių. Bet reikės daugiau. Be milijono gali nė nepradėti.

– Jums savų pinigų pakanka?

– Yra sunkumų dėl finansų. Dar maskvietiški reideriai (agresyvaus įmonės kontrolės perėmimo vykdytojai – DELFI) prikibo, nuleido man kraują, atėmė pastatus Sretenkoje. Na, gal kam nors sąžinė prabus ir padės laivo statyboms.

– Visą gyvenimą praleidote Lietuvoje, o dabar keliai į ją – užkirsti. Ko labiausiai ilgitės?

– Aš ilgiuosi istorijos. Daugelis mano bėdų prasidėjo dėl to, kad ja domėjausi – ir supratau, kad visa ji šimtu procentų sufabrikuota. Lietuva Rusijai buvo kaip Bresto tvirtovė. Buferinė zona, kurią bandė užvaldyti Vakarai. Ir Rusija visada sutarė su Lietuva. Vytautas ištekino savo dukrą už Dmitrijaus Doniečio sūnaus, ji tapo Maskvos kunigaikštiene. Šis Vytautas nuveikė ne mažiau nei Petras pirmasis. Be jo ir Rusijos dabar nebūtų. Bet visi tai pamiršo. Kaip ir faktą, kad Smolenskas Lietuvai buvo atiduotas gera valia, o ne užimtas. Faktą, kad ir Rusija, ir Lietuva kilo iš pagonių kultūros. Daug nuostabių dalykų galėčiau papasakoti.

Vakarams neapsimoka knaisiotis po istoriją. 2012 metais per NATO konferenciją Vilniuje buvo taip ir pasakyta: mūsų priešai yra tie, kurie rausiasi istorijoje. O aš ėmiau tai daryti. Ir tuo metu įsigijau „Žalgirį“, pakeičiau vėliavą į senąją, pagonišką. Pats „Žalgiris“ yra popiežiaus pajėgų pralaimėjimo Griunvalde simbolis.

– Sakote, kad kliudėte tiems, kas norėjo atplėšti Lietuvą nuo Rusijos?

– Žinoma. Todėl jie nusprendė, kad esu pavojingas, ir mane likvidavo. Turėjau liautis kovoti ir grįžti į Rusiją. Čia buvo mano verslas. Bet lietuviai nusamdė reiderius, kurie mane persekioja septynerius metus.

– Girdėjau kitą versiją – kad problemos prasidėjo nuo jūsų sprendimo dalyvauti prezidento rinkimuose.

– Tai yra nesąmonė. Buvo aišku, kad nelaimėsiu. Tik etninis lietuvis gali būti prezidentu. Bet Dalia Grybauskaitė pati iš esmės buvo užsienietė! Pagal įstatymą, prezidento išvis neturėjo būti. Tam, kad į tai atkreipčiau dėmesį, ėmiausi šios kampanijos. Per debatus pasakiau ministrui pirmininkui: kam apgaudinėjate tautą? Lietuvos geopolitinė vieta yra Amerikos užpakalyje, iš kurio turite loti ant Rusijos.

– Interpolas jūsų ieško?

– Jie pradėjo kriminalinę bylą, žinoma, kreipėsi ir į Interpolą. Rusijos prokuratūra atsisakė vykdyti ekstradiciją, gavau pabėgėlio statusą. O neseniai – ir pilietybę.

– Kaip jautėtės supratęs, kad netekote viso savo turto?

– Jaučiausi apgautas. Jeigu mane būtų apmovęs kitas verslininkas, būtų gėda. Bet juk tai padarė valstybė. Tai – net ne apgaulė, tai – apiplėšimas. Iš kitos pusės, pasidarė lengviau. Nebereikėjo bijoti žmonių. Verslas siaubingai apriboja.

Tik gaila, kad „Žalgiris“ buvo iš manęs pavogtas. Turėjome pačią gražiausią areną. Padariau viską, kad žaistume ir Lietuvos, ir VTB Vieningoje lygoje: su tokiomis komandomis kaip Maskvos srities „Chimki“, Kazanės UNIKS, Maskvos CSKA...

– Ar kada nors turėjote milijardą dolerių?

– Įskaitant nekilnojamąjį turtą ir paskolas, taip.

– Iš kurios valstybės dabar gaunate pensiją?

– Aš apskritai negaunu pensijos! Lietuva neperdavė dokumentų apie mano darbo stažą. Rusijoje tris mėnesius mokėjo minimumą, tuomet nustojo. Graži ateitis manęs laukia!

– Ką dabar veikiate?

– Rašau poeziją. Pats sau. Sukūriau visą poemą apie Lietuvos istoriją. Ir skaitau Gestapo viršininko Mullerio tardymo protokolą. Jaudinuosi – šitiek daug tiesos nuslėpta!

– Šabtajus Kalmanovičius yra jus apibūdinęs dviem žodžiais: talentingas ir turtingas. Pažinojote jį nuo vaikystės?

– Jis buvo už mane jaunesnis. Paviršutiniškai jį pažinojau.

– Buvote susipykę?

– Na, jis mane apgavo. Dėl FBK „Kauno“. Buvau Londone, žmonės ėmė kalbėti, kad jis elgiasi keistai, turbūt bando apgauti. Pasakiau: na ir tegul!

Klubas mums priklausė lygiomis dalimis. Šabtajus patyliukais pasirūpino, kad perimtų visą valdymą, tuomet ėmė pardavinėti žaidėjus. Treneriai man pasiskundė, bet jaučiausi pavargęs, nenorėjau kištis. Tuomet patys klubo darbuotojai pasistengė atsikratyti Šabtajaus. Bet kam apie jį dabar kalbėti?

Jeigu treneris su tavimi, savininku, neranda bendros kalbos, nieko nepavyks. Tuo įsitikinau. Tau žaidėjas yra brangesnis nei savo paties vaikas. O treneris paima ir išmeta jį iš sudėties. Tu matai visą mozaiką, klubo jaunimą. O treneris galvoja tik apie artimiausią dieną. Kas ten Londono „Chelsea“ klube buvo įžymybė – Jose Mourinho?

– Tikrai taip.

– O aš Romai („Chelsea“ savininkui Romanui Abramovičiui – DELFI) pasakiau: išmesk tu jį!

– Kodėl?

– Tas Mourinho dirbo sau. Ne komandai. Specialiai nuvykau pas Abramovičių pasikalbėti apie agentus – pasiūliau kurti tokią sistemą, kad agentai būtų prie klubų, būtų sukurtas specialus agentų biuras. Kada jie – iš pašalies, gali sugriauti visą klubą. Jų tikslas vienas – kuo dažniau parduoti žaidėjus. Tik pudrina šiems smegenis. Ne taip turėtų būti.

Su Abramovičiumi mus supažindino Olegas Deripaska (žymus Rusijos oligarchas – DELFI). Sakiau jam: kol agentai nebus tavo rankose, būsi kaip musė, bandanti praskristi pro stiklą. Jokios prasmės investuoti į klubą. Vis tiek ta gauja viską valdys ir juoksis iš tavęs. Reikėjo klube surinkti 5-10 agentų, kad niekas nekabintų makaronų žaidėjams ant ausų. Bet Abramovičiui pasirodė, kad tai – nelegalu.

– Vis dar valdėte „Kauną“, kai šis Čempionų lygos atrankoje žaidė su kitu Anglijos galiūnu „Liverpool“.

– Jie ką tik buvo nusipirkę Peterį Crouchą už 8 mln. svarų. Bet mes buvome puikiai pasiruošę, o jie – tik pradėję pasirengimą sezonui, tarsi ant vatinių kojų. Kaune spaudėme juos visas rungtynes. „Liverpool“ prezidentas Davidas Mooresas žiūrėjo ilgesingai ir galiausiai pasakė: kaip mes galime grįžti namo su tokia komanda? Replikavau: tai parduokite ją.

– Buvo kalbų, kad iš tiesų vos neįsigijote „Liverpool“.

– Tai tiesa. Klubo savininkas įdėmiai į mane pažiūrėjo ir tarė: duok 200 milijonų, net negrįšiu į Angliją su komanda. Net buvome paruošę preliminarią sutartį. Aš sakiau D. Mooresui: kam jums parduoti klubą? Parduokite vieną Steveną Gerrardą R. Abramovičiui ir apmokėsite visas sąskaitas. Jis tikrai būtų nepagailėjęs 120 milijonų.

Bet D. Mooresas tik paplekšnojo man per petį: tu – užsienietis, tu galėtum jį parduoti. O mane sirgaliai papjautų.

– Kaip viskas baigėsi?

– Iš karto paskambinau Deripaskai: Olegai, bijau ten lįsti vienas. 200 milijonų – tokia galimybė pasitaiko tik kartą gyvenime. Imamės to? Jis atsakė „ne“. O pačiam investuoti 200 milijonų svarų buvo baisoka. Pietavome su D. Mooresu, ėmiau klausinėti: kiek žemės priklauso klubui, kiek kitokio turto? Paskambinau ir į Angliją: pasirodo, klubas tikrai turi turto už 200 milijonų, o kur dar žaidėjai! Visą mėnesį šitą klausimą sprendėme.

– Ieškojote partnerių?

– Taip, ir neradau. O tada už 600 milijonų klubą įsigijo amerikiečiai.

– Tikrai už 600 milijonų? Minėta mažesnė suma.

– Tikrai. 400 milijonų siūlė arabai, galutinė kaina buvo 600 mln.. O didžiausias „Hearts“ metinis biudžetas buvo tik 12 mln. Bet pardavėme žaidėjų už 7-10 milijonų. Uždirbau pelno! Niekas tuo negalėjo patikėti. Sulaužiau sistemą, o rezultatams aikštėje tai nepakenkė. Laimėjome Škotijos FA taurę, užėmėme antrą vietą pirmenybėse, tuomet pradėjau leisti į aikštę jaunimą. 90 proc. sudėties buvo klubo auklėtiniai. Niekas pasaulyje tuo negalėjo pasigirti, jaunuoliai iš visos Škotijos svajojo pas mane atsidurti – žinojo, kad tuomet būtų žaidę.