Iš rinktinės radarų dingęs Ž.Janavičius savęs dar nenurašo (interviu)

Kol Donatas Motiejūnas vienoje A. Sabonio krepšinio centro salėje patarimus dalijo jauniesiems Lietuvos talentams, kitoje aikštėje prakaitą liejo Žygimantas Janavičius. Nors alytiškiui krepšiai buvo užrišti – tritaškiai dažniau skriejo pro šalį – jis per daug nesikrimto, nes būtent taiklumo pagerinimas atakuojant iš toli ir yra viena pagrindinių gynėjo vasaros užduočių.

„Noriu patobulinti silpnąsias vietas“, – Krepšinis.lt prisipažino pirmą kartą per pastaruosius kelerius metus vasarą ne su rinktinės kandidatais leidžiantis 27-erių metų Ž. Janavičius. 

Virginijaus Šeškaus kvietimu 2014-ųjų gruodį į Vilniaus „Lietuvos rytą“ atvykęs Ž. Janavičius savo vietą buvo radęs ir Marcelo Nicola žaidimo schemose. Vis tik prasidėjusi trenerių keitimo suirutė 192 cm ūgio gynėjui išėjo ne į naudą. Karaliaus Mindaugo taurės turnyre aukso medaliu pasipuošęs žaidėjas jau kitą dieną turėjo krautis lagaminus ir grįžti atgal į Panevėžio „Lietkabelį“ – krepšininko paslaugų naujam vairininkui Tomui Pačėsui nebeprireikė. 

Aukštaitijos sostinėje tvirto sudėjimo įžaidėjas sulaukė didesnio trenerio pasitikėjimo ir iškart pagerino savo asmeninius statistinius rodiklius: per 13 rungtynių aikštėje vidutiniškai praleisdavo 23 minutes ir rinkdavo 9,8 taško bei 2,6 rezultatyvaus perdavimo.

Geriausią savo mačą Žygis sužaidė prieš Kauno „Žalgirį“, pelnęs 19 taškų, o LKL ketvirtfinalyje galvos skausmus kėlė būtent „Lietuvos rytui“ – per tris mačus pelnė po 15,7 taško ir atliko po 2 rezultatyvius perdavimus.

Bet tokios statistikos neužteko įtikinti Joną Kazlauską. Po trijų bandymų prasibrauti į galutinį dvyliktuką, ketvirtojo šanso gynėjas nesulaukė. Bet rankų jis nuleisti neketina ir tikisi vieną dieną vis dėl to atstovauti Lietuvai oficialiame tarptautiniame čempionate.

„Savęs dar nenurašau: reikia turėti tikslą, kad galėtum judėti į priekį“, – pozityviai į ateitį žvelgė krepšininkas.

– Akivaizdu, kad neblogai padirbėjote (pašnekėti prisėdo kiaurai šlapias nuo prakaito). Jau seniai plušate sporto salėje?, – Krepšinis.lt paklausė Ž. Janavičiaus.

– Pradėjau ruoštis jau birželio pradžioje – pailsėjau mėnesiuką ir pradėjau dėl savęs individualiai dirbti: noriu patobulinti silpnąsias vietas. Aišku, jų neįmanoma itin ištobulinti, bet norisi jas bent jau šiek tiek užslėpti.

– Kas tos silpnosios vietos? Tritaškiai?

– Taip, bet ne vien. Norisi sužeminti driblingą, kad galėčiau aikštelėje jaustis laisviau ir ramiau bei nereiktų apie jį galvoti – taip atsirastų daugiau laisvės žaidžiant apie patį krepšinį galvoti.

– „Lietuvos ryte“ vienas po kito keitėsi treneriai, o pačiam vėliau teko ir komandą pakeisti. Tikriausiai ne tokio sezono tikėjotės?

– Sezoną vertinčiau prastai. Žaidžiau antrus metus, tai tikėjausi geresnių metų, nes po rinktinės stovyklos buvau savimi pasitikintis. Bet sezonas visiškai nesusiklostė. Vis tik jau nėra dėl ko liūdėti, nes jis jau praėjo, todėl dabar žiūriu į priekį.

– O kas tame priekyje?

– Nežinau. Laukiu ir dirbu tiesiog dėl savęs. Žiūrėsime, kokių variantų bus, bet norėčiau kažkur išvykti.

– Kokiose šalyse norėtumėte žaisti?

– Aišku, yra minčių, bet sezonas nebuvo stulbinamas, todėl nėra lengva susirasti komandą. Jeigu bus vienas variantas – tai nebus iš ko ir rinktis (juokiasi).

– Ar sutinkate, kad tik dėl prasto sezono nesulaukėte Jono Kazlausko kvietimo į Palangą?

– Manau, kad taip. Jeigu būčiau geriau žaidęs, tai galbūt būtų kitokia situacija. Aišku, treneris galbūt ir jaunesnių ieško, bet praėjusią vasarą rinktinės pasiruošimas man buvo visai vykęs – tikrai neturėjau labai prastų rungtynių. Pats nejaučiau nusivylimo ir, tikiuosi, trenerių taip pat nenuvyliau. Bet po prasto sezono sulaukiau būtent tokio įvertinimo: kiti žmonės stengėsi, parodė geresnius rezultatus, todėl ir sulaukė kvietimo.

– Iki šių metų vis buvote kviečiamas į stovyklas ir buvote arti dvyliktuko, tačiau vis kažkas pakišdavo koją. Ar dar turi vilčių ateityje sugrįžti ir galiausiai praverti rinktinės duris?

– Sunku pasakyti. Aišku, šansai mažėja, bet savęs dar nenurašau: reikia turėti tikslą, kad galėtum judėti į priekį. Nenoriu sakyti niekada: žiūriu pozityviai – o gal kažkada?

– Šiemet tarp kandidatų nėra ne tik jūsų, bet ir Luko Lekavičiaus, todėl treneris pasikvietė kelis naujokus. Kaip manote, ar jie turi galimybių žaisti olimpinėse žaidynėse?

– Sunku vertinti. Taip, treneriai vertina žaidėjų sezonus, mato jų sportinę formą, bet daug ką lemia ir taikomos žaidimo schemos: žiūri, kaip įsipaišo į komandą. Viską treneriai pamatys pasirengimo cikle ir tuomet pasirinks tinkamiausią variantą.

– Daug kas kalba apie Mindaugo Girdžiūno galimybes. Jums taip pat teko prieš jį žaisti. Ką galėtumėte pasakyti apie šį žaidėją?

– Pernai pusfinalyje su „Lietuvos rytu“ žaidžiau prieš jį, bet šiemet jau mažiau teko akis į akį susidurti: ir jis buvo traumuotas, ir aš perėjau į kitą komandą. Bet Mindaugas jau kelis metus rungtyniauja toje pačioje komandoje, aišku, treneriai keitėsi, bet turi užsitarnavęs pasitikėjimą, puikiai valdo kūną ir kamuolį, o antroje sezono dalyje žaidė labai gerai, atsiskleidė – tai jam ir atvėrė duris į rinktinės stovyklą.