Latvijos rinktinės šviesuliu tapęs "Wolves" naujokas: mėgstu visko siekti žingsnis po žingsnio

Šių metų pasaulio čempionate Latvijos rinktinės įžaidėjas Artūras Žagaras nušvito tokiomis spalvomis, kad sutartį ant stalo netruko padėti Eurolygoje rungtyniaujantis Stambulo „Fenerbahče“.

Netrukus nuomos pagrindais persikėlęs į Vilniaus „Wolves“ jis čia pradėjo antrąjį savo sezoną Lietuvoje ir iškart tapo vienu mėgstamiausių sostinės komandos žaidėjų, prie kurio po rungtynių išsirikiuoja norinčių nusifotografuoti ar gauti autografą įvairaus amžiaus krepšinio gerbėjų eilė.

Nepaisant to, pats krepšininkas neskuba iškart maudytis šlovės spinduliuose ir yra nusiteikęs savo karjeros siekti kryptingai, nedideliais žingsniais.

„Mano mentalitetas yra kiek kitoks – mėgstu visko siekti žingsnis po žingsnio. Žinoma, turiu didesnių tikslų, bet šiuo metu svarbiausias yra šis sezonas, artimiausios rungtynės, artimiausia treniruotė“, – tvirtino naujasis „Wolves“ žaidėjas.

Savo interviu A. Žagaras atskleidė, ko, galėdamas atsukti laiką atgal, pamokytų jaunesnį save, ką patartų į jį besilygiuojančiam jaunimui, palygino Lietuvos ir Latvijos krepšinį, pasidžiaugė didėjančia savo šalies rinktinės fanų bendruomene ir užsiminė apie norą kada nors patekti į NBA lygą.

Kaip prasidėjo tavo kelias krepšinyje, kodėl pasirinkai šį sportą?

Kai buvau mažas vaikas, krepšinį mėgėjiškai žaidė mano tėtis. Man esant trijų ar ketverių metų amžiaus, jis pasiimdavo mane į savo treniruotes, todėl jau tada būdavau šalia aikštelės su kamuoliu rankose. Tai turbūt ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl pamilau šį sportą ir pats pradėjau žaisti.

Į Ispaniją siekti savo karjeros persikėlei būdamas labai jaunas, vos 17 metų amžiaus. Dabar, būdamas 23-ejų, vis dar esi jaunas žaidėjas. Bet, jei galėtum atsukti laikrodį atgal, ką patartum 17-mečiam sau?

Patarčiau eiti tuo pačiu keliu, kurį jau esu praėjęs, bet mažiau jaudintis. Kai buvau jaunesnis ir kartais kas nors nutikdavo mano gyvenime, aš į tai priimdavau pernelyg aštriai. Pykdavau, jei negaudavau žaisti, keldavau klausimus. Todėl, turėdamas galimybę patarti sau, sakyčiau būti ramesniam, leisti viskam vykti savo eiga ir mėgautis akimirkomis.

Daug vaikų ir jaunimo ims lygiuotis į tave po šio pasaulio čempionato. Ką patartum tiems, kur dar tik ieško savo kelio krepšinyje?

Tiesiog daryti tai, ką mėgsti daryti. Jei tai krepšinis, tada – krepšinis, jei tai kitas sportas, tada – kitas sportas, jei tai verslas, ar mokslas, tada daryti tai. Jei darai kažką, kas tau išties nepatinka, tada kažkuriuo momentu tiesiog pavargsi ir savo karjerą vis vien pakeisi. Todėl, jei tai – krepšinis, tiesiog sunkiai dirbk, pasitikėk savo treneriais. Taip pat tau reikia šalia gerų draugų, šeimos ir jų patarimų – turėti tą nedidelį artimiausių žmonių ratą. Ir tęsk daryti tai, ką darai.

Kokie momentai labiausiai įstrigo atmintyje po pirmojo sezono Lietuvoje?

Manau, kad tokių momentų buvo du. Pirmasis – lygi Citadele KMT ketvirtfinalio serija su „Rytu“. Laimėjome pirmąsias rungtynes ir antrąsias žaidėme svečiuose. Kadangi tai buvo labai svarbus mačas, susirinko pilna salė. Buvome labai šalia kito etapo, pralaimėjome tik per pratęsimą. O antrasis – kai patekome į čempionato atkrintamąsias varžybas. Po pergalės lemiamose rungtynėse buvo didelė šventė rūbinėje, nes Kėdainių ekipa seniai nebuvo patekusi į kitą etapą. Komandai, iš kurios to niekas nesitikėjo, nueiti taip toli buvo ypatingas momentas.

Vėliausiai prisijungei prie „Wolves“ komandos. Kaip sekasi įsilieti į sudėtį?

Man yra neįprasta tai, kad, kai paprastai atvyksti į naują komandą, turi praeiti šiek tiek laiko, kad įsilietum, pažintum vienas kitą. Bet čia visi priėmė labai gerai, turime tikrai puikių vyrukų būrį. Galiu pasakyti, kad pastaruosius kelis metus man pasisekė, kad aš visada patekdavau į gerus kolektyvus. Taip pasitaiko retai ir negali to visada tikėtis. Todėl reikia daryti tai, ką darai – tiesiog žaisti krepšinį. Visi man labai padeda, gyvenu šalia arenos, todėl situacija po krepšinio irgi yra puiki. Vilnius yra didelis miestas su gausybe atrasti dalykų. Bet, visų pirma, esu dėkingas, kad čia turime gerus vyrukus.

Chemija komandos viduje yra labai svarbi. Kaip užmezgi ir išlaikai gerą ryšį su komandos draugais?

Manau, kad negali to forsuoti, viskas turi vykti natūraliai, kaip kad yra šiais metais. Eini į rūbinę ir stengiesi turėti gerus santykius tiek aikštelėje, tiek šalia jos. Suprantama, treniruočių metu visko gali nutikti, kilti barnių ar nesutarimų. Bet jie tik daro mus stipresniais. Vakarienės po rungtynių tam taip pat gali padėti. Bet, vis tik, manau, kad tai turi gautis savaime.

Psichologinis krepšinio momentas kartais būna nuvertinamas. Kaip tu nusiteikinėji rungtynėms? Gal turi kokią nors rutiną?

Mano nusiteikimas rungtynėms yra treniruotės, kurias turėjome joms ruošdamiesi. Jei treniruotėms atidaviau viską, rungtynes pasitinku užtikrintas, nes iki jų dirbau ties savo privalumais ir minusais. Taip aš nusiteikinėju. To nedarau vien tik rungtynių dieną, nusiteikimą apima visas pasiruošimo laikotarpis per tą savaitę.

Latvijos meilė krepšiniui pastaruoju metu sparčiai auga. Jei anksčiau ledo ritulys ir futbolas buvo pagrindinės sporto šakos, tai dabar galėtume pasiginčyti, ar tarp šių sporto šakų neįsiterpė krepšinis. Iš kur Latvijoje atsirado ta papildoma meilė krepšiniui?

Visų pirma, manau, prie to prisidėjo į NBA patekęs Kristapas Porzingis, susikūręs ten savo vardą ir supažindinęs pasaulį su Latvija. Būtent to dėka daug žmonių Latvijoje pradėjo stebėti krepšinį, nes norėjo pamatyti Kristapą vilkintį rinktinės marškinėlius. Sakyčiau Latvijoje šiuo metu krepšinis ir ledo ritulys dalinasi pirma ir antra vietomis. Šis pasaulio čempionatas taip pat padėjo paaugti mūsų fanų bendruomenei. Dabar Latvijos žmonės supranta, kad nebesame komanda, kuri važiuoja tik dalyvauti. Mes jau žaidžiame tam, kad kažką nuveiktume. Pastaruosius kelis metu visose rinktinės rungtynėse Rygoje nelikdavo laisvų vietų, todėl yra puikus jausmas atstovauti savo šaliai, kai turi tokius išprotėjusius fanus.

Kokie tavo nuomone yra lietuviško ir latviško krepšinio skirtumai?

Manau, kad skiriasi ir krepšinis, ir jo stilius. Lietuva visada buvo stipri krepšinyje. Tai labiausiai pajutau praėjusį sezoną, kai atvykau į Kėdainius. Kiekvieno baro ar tiesiog vietos, kur galima pavalgyti, televizoriuose – visada krepšinis ir žmonės jį žiūri. Tai yra nuostabu. To Latvijoje dar neturime. Čia rodomas ir ledo ritulys, ir futbolas, ir krepšinis. Lietuva turi didesnę krepšinio istoriją, bet mes lėtai vejamės. Neskubame, džiaugiamės kiekvienu momentu šioje ilgoje kelionėje.

Kokius sau keli tikslus karjerai ir kaip jų sieki?

Visada yra gerai nusistatyti tikslus, tiesa? Bet mano mentalitetas yra kiek kitoks – mėgstu visko siekti žingsnis po žingsnio. Žinoma, turiu didesnių tikslų, bet šiuo metu svarbiausias yra šis sezonas, artimiausios rungtynės, artimiausia treniruotė. Todėl visą dėmesį skiriu sezonui, kitoms rungtynėms ir taip toliau. Turiu mažai tikslų netolimai ateičiai, daugelis tikslų skirti tam, kas įvyks jau dabar. Toks yra mano mentalitetas.

Esi pakeliui į Eurolygą. O ar yra svajonių apie NBA?

Taip, taip yra mano tikslas, mano svajonė. Stengsiuosi padaryti viską, kas įmanoma, kad ten patekti. Bet jei nepavyks, tai nepavyks. Vis vien dirbsiu sunkiai, nes tai tikrai yra vienas iš mano tikslų ateityje.

Kokius turi pomėgius, kurie padeda tau atsipalaiduoti tarp treniruočių ar varžybų?

Daug žaidžiu kompiuterinius žaidimus. Tai man padeda išlaikyti ryšius su mano draugais Latvijoje ar iš kitų pasaulio kraštų. Dažnai aš žaidžiu kompiuteriu ne tam, kad žaisti, bet pabūti su savo draugais. Aišku, jei esu naujame mieste, stengiuosi jį patyrinėti, surasti įdomesnių vietų, restoranų. Tokios įprastai būna mano laisvos dienos.