Lukauskis – apie norą sužaisti kartu su sūnumi, "Wolves" tikslus ir fanų svarbą

Savo ilgaamžiškumu fenomenalią krepšininko karjerą tęsiantis BC „Wolves“ komandos kapitonas Mindaugas Lukauskis pelnytai krepšinio mėgėjų yra vadinamas „geležiniu žmogumi“. Praėjusiame sezone jis tapo vyriausiu rungtynėse pasirodžiusiu žaidėju Lietuvos stipriausios krepšinio lygos istorijoje.

Šiuo unikaliu pasiekimu jis papildė savo rekordų LKL lygoje sąrašą. M. Lukauskis taip pat yra sužaidęs daugiausiai rungtynių, sužaidęs daugiausiai minučių, perėmęs daugiausiai kamuolių bei pelnęs daugiausiai taškų.

Per 27 aikštelėje praleistus sezonus jis dusyk pasidabino šalies čempionato aukso medaliais, taip pat du kartus į viršų kėlė Europos taurės, sykį – Karaliaus Mindaugo taurės pagrindinį trofėjų, yra tapęs LKL tritaškių konkurso nugalėtoju.

Todėl nenuostabu, kad „Wolves“ tinklalaidės, kurioje  kalbinam įvairūs su klubu susiję asmenys – žaidėjai, treneriai, administracijos darbuotojai, pašnekovu antrai laidai komandos gerbėjai pasirinko būtent Lietuvos krepšinio legendą, savo žaidimu vis dar džiuginančią šios sporto šakos mėgėjus.

Jei pirmoje tinklalaidėje, klausimų „Wolves“ komandos vyr. treneriui Rimui Kurtinaičiui, kuriuos užduoti klubo socialiniuose tinkluose galimybę turėjo visi norintys, sulaukta per 20, tai kapitonas jų užduota buvo kone dvigubai daugiau.
 

Daugiausiai visus domino M. Lukauskio ilgaamžiškumo paslaptis. Vienas iš klausiančiųjų netgi pasiūlė krepšininkui pardavinėti jaunystės eleksyrą.

„Paslapties negaliu išduoti, nes po to dar atsiras kažkas, kas mane aplenks, – šypsojosi veteranas. – O jei rimtai, manau, kad į visumą sueina daug dalykų. Yra ir genai iš mamos, tėčio, kažkas iš senelių. Yra kažkas paveldėta, nes mama sportavo lengvąją atletiką, tėtis pats krepšinį žaidė. Kitas yra noras daryti tai, kas man patinka. Man tai leidžia ir kūnas, ir amžius, savęs priežiūra, sportavimas vasarą negulint ant lovos ir nesiilsint. Aišku, yra ir tam laikas, bet mano poilsis yra aktyvus, nes su trimis sūnumis nepasėdėsi, visiems reikia dėmesio, su visais reikia nuveikti. Tai yra šeima. 

Po sezono pats krepšinis būna nustumiamas kokiam mėnesiui visiškai. Anksčiau buvo, kad baigiasi sezonas, tu važiuoji į rinktinę, baigiasi rinktinė – tada vėl į klubą. Dabar kai tik klubas, tai net su vaikais labai retai einu pamėtyt, nors ir prašo. Bet po to pradedu po truputį ruoštis, turiu, kas padeda tai daryti. Manau, čia yra visi tie atsakymai į klausimą: didelis noras, savęs priežiūra, genai ir daryti tai, kas patinka.“

Paklaustas, kur semiasi motyvacijos laikytis griežto režimo, M. Lukauskis atskleidė, kad per ilgus metus tas režimas tapo jo kasdiene rutina, todėl jo pažeisti nekyla jokių minčių.

„Su metais jis įauga į kraują, turi tą savo ritmą. Jei baigiasi sezonas, ateina vasara ir aš atostogauju, nieko nedarau, žinau, kad yra anksčiau buvę tokių vasarų, kai po rinktinių gaudavosi tarpas ir pagalvodavau, kad va, buvau rinktinėje, tai nieko nedarysiu, ateis sezono pasiruošimas ir aš pasiruošiu su komanda. Yra tekę pasimokyti, kad tas tarpas, kai nedarai ir ateini galvodamas, kad pasiruošti, yra labai sunkus. Tai geriau laikyti kūną visą laiką tam tikroje būsenoje, kad raumenys būtų gavę kažkiek darbo. 

Taip ir gaunasi ta rutina. Tu nenori, kad tau sezono pradžioje skaudėtų ir negalėtum net ant tualeto atsisėsti ar atsisėdus atsistoti, nes nugarą skaudą, kojas skauda, visur skauda, todėl vasarą tu ruošiesi po truputį. Nereikia maksimaliai, nes sezonas ilgas. Bet tą visą mėnesį tu tolygiai paruoši visas raumenų grupes ateinančiam darbui. Taip gaunasi ta rutina ir taip tu važiuoji kiekvienais metais.“

Tuo tarpu klausimas, ar norėtų išbėgti į aikštelę kartu su sūnumi, ar įmanoma tokia galimybė, privertė M. Lukauskį susimąstyti.

„Kiek čia jam dabar? Bus 14, man bus 44-eri. Tam kad jis galėtų žaisti LKL lygoje, jis turėtų būti, atrodo, 16-os metų. Yra tokia nuostata? Man atrodo, kad jauniausiam žaidusiam buvo 16-a. Tai reikėtų dar mažiausiai du metus žaisti, – svarstė krepšininkas. – Toks klausimas, kaip ir klausiant, kiek dar žaisiu. Negaliu taip atsakyti, bet aš norėčiau.“