L. Lekavičius: visada kai grįžtu į Šilalę užsuku į kiemo aikštelę

Kauno „Žalgirio“ komandos vikrusis gynėjas Lukas Lekavičius yra puikiausias pavyzdys, kaip sunkus darbas ir dar didesnis troškimas išpildo visas svajones. 180 cm ūgio gynėjo nesudomino Jungtinių Amerikos valstijų mokyklų vilionės, nepalaužė ir nesėkmingas sezonas „Žalgirio“ klube, po kurios įžaidėjas nebesulaukė rinktinės trenerių dėmesio.

Valingas ir užsispyręs žemaitis po kiekvienos nesėkmės užsidarydavo sporto salėje ir tobulindavo savo žaidimą, o šį sezoną rungtyniavo geriausiai karjeroje. Lietuvos krepšinio lygoje rinkdavo po 8 taškus ir atlikdavo po 4 rezultatyvius perdavimus, o Eurolygoje pelnydavo po 9 taškus ir atlikdavo po 4 rezultatyvius perdavimus.

Tačiau viskas iš pradžių… L.Lekavičius gimė ir augo Šilalėje, kurioje gyvena kiek daugiau nei 6 tūkstančiai gyventojų. Ten nedidelio ūgio vaikinas ir gavo krepšinio pradmenis, o šia sporto šaka jį užkrėtė 10 metų vyresnis brolis Linas.

„Krepšiniu susidomėjau įkvėptas brolio“, – pirmuosius žingsnius prisiminė Lukas. – Pradėjau lankyti Šilalės sporto mokyklą būdamas šešerių, taip ir prasidėjo mano kelias. Nuo pats mažens krepšinį žaisdavau su vyresniais brolio draugais, sporto mokykloje treniruotes lankiau irgi su metais vyresniais vaikinais. Manau, tai buvo į naudą“.

L.Lekavičius prisiminė, kad kasdien po pusantros valandos trukdavusių pratybų krepšinio mokykloje, jis su draugais laiką leisdavo lauko aikštelėse, o savaitgaliais kamuolys bumpsėdavo nuo ryto iki vakaro.

„Būdavo, kad net mama ateidavo parsivesti, nes jau sutemdavo“, – šypsosi „Žalgirio“ gynėjas. – Kai kieme vaikai rinkdavosi komandas, tai buvau pats paskutinis pasirinkimas, tačiau daug dirbau, kilau vis aukščiau ir vėliau jau būdavau pats pirmasis pasirinkimas. Visada, kai sugrįžtu į Šilalę, tai užsuku į kiemo aikštelę. Daug laiko praleista ir sentimentai sukyla. O šiaip buvau išskirtinis vaikas. Kai kiti jau pradėdavo penktadieniais eiti į miestą su draugais, aš visada būdavau aikštelėje“.

„Lukas buvo mažiausias grupėje, pernelyg neišsiskyrė, o ir grupėje buvo jauniausias. Buvo darbštus, nemėgo dejuoti“, – prisiminimais dalinosi L.Lekavičiaus treneris Šilalės sporto mokykloje Gediminas Kukujevas. – Man apie traumas ir ligas pasakydavo komandos draugai, o kai jo pačio klausdavau, tai meluodavo ir sakydavo, kad viskas gerai. Lukas buvo labai ambicingas, jeigu neįmesdavo baudos, tai likdavo po treniruočių ir šį elementą kartodavo ir kartodavo, reikėdavo išvaryti iš salės“.

Augdamas Šilalėje Lukas matė vyresnio brolio kelią, kuris būdamas 15 metų pasirinko karjerą JAV. Linas žaidė „Miller School“ mokykloje, o vėliau mokslus ir sportą derino „American University“.

„Vaikystėje galvojau, kad vyksiu toliau žaisti į Jungtines Amerikos valstijas, nes tokį kelią buvo pasirinkęs brolis. Aš galvojau, kad pasirinksiu tokį patį kelią, tačiau kartą grįžęs brolis pasakė, kad geriau likčiau Lietuvoje. Tie žodžiai man įstrigo ir taip nusprendžiau likti“, – pasakojo Lukas. – Amerikoje daugiau dėmesio skiriama mokslams, o krepšinis lieka antroje vietoje“.

„Manau, kad Lietuvoje treneriai dirba gerai. Mes padarome pradžią, o specialistai iš paprasto akmenuko jau padarys brangakmenį“, – teigė krepšinio treneris G.Kukujevas.

Gimtą Šilalę Lukas Lekavičius nusprendė, kaip ir brolis, palikti penkiolikos. Tačiau jo kelionė buvo trumpesnė – už 130 kilometrų esantis Kaunas.

„Žaidėme su Sabonio krepšinio centro komanda, mane pastebėjo ir pakvietė į Kauną. Taip viskas ir prasidėjo“, – teigė L.Lekavičius.

Kaune L.Lekavičius prisijungė prie Sabonio krepšinio centro 1994 metais gimusių vaikinų komandos, kurią treniravo olimpinis prizininkas Arūnas Visockas. Kartu su Luku petis petyn kovėsi Marius Grigonis, Tomas Dimša, Justas Tamulis ir kiti „saboniukai“. Įspūdingiausias pasirodymas buvo 2010-2011 metų sezone, kai Sabonio KC auklėtiniai laimėjo ne tik savo metų čempionatą, tačiau ir metais vyresnių (gim. 1993 m.) vaikinų pirmenybes. Tąsyk aštuoniolikmečių finale L.Lekavičius pelnė 27 taškus.

Baigęs Sabonio krepšinio centrą L.Lekavičius išliko „Žalgirio“ piramidėje ir tapo „Žalgiris-2“ komandos nariu bei debiutavo Nacionalinėje krepšinio lygoje.

„Kaune gyvenau krepšinio salėje. Viskas buvo vienoje vietoje, o sąlygos jaunam žaidėjui yra idealios“, – pasakojo įžaidėjas.

Pirmas rungtynes pagrindinėje Lietuvos komandoje L.Lekavičius sužaidė 2013-2014 metų sezone, o jau kitais metais tapo pilnateisiu šios ekipos nariu. Nuo to laiko Luko ranką papuošė trys LKL čempionų žiedai, o 2015 metais jis tapo ir Lietuvos vyrų rinktinės nariu bei tapo Europos čempionato sidabro laimėtoju. Taip jis papildė savo jaunimo rinktinėse kauptą medalių kolekciją – 2010 metais Europos šešiolikmečių čempionato sidabras, 2012 metais Europos aštuoniolikmečių čempionato sidabras ir 2013 metais pasaulio devyniolikmečių čempionato bronza.

Tai kokia ta sėkmės paslaptis?

„Eiti į sporto mokyklą ir ten sunkiai dirbti, vėliau, būnant 15-16 metų reikia išvykti į didesnę krepšinio bazę, nes pradedi virti savo sultyse ir niekas taves nepastebi. Tave turi pastebėti ir privalai kilti aukštyn“, – paprastai sako Lukas Lekavičius.

Po puikaus sezono „Žalgiryje“ L.Lekavičius ir vėl sulaukė rinktinės trenerių dėmesio. Gynėją pastebėjo Dainius Adomaitis, kuris įžaidėją įtraukė į kandidatų sąrašą. Atrodo gyvenimas gynėjui šypsosi, tačiau ar jis nesigaili nepasukęs brolio pėdomis ir nebandęs laimės JAV?

„Žaidžiu geriausioje Lietuvos komandoje, tikrai nieko nesigailiu“, – šypsosi Lukas.